„Akistata“ pažvelgė į Kauno Daškinių lyderio Remigijaus Daškevičiaus praeitį.
Stengėsi išlikti Nr. 1
Kas jis, prieš 9 metus snaiperio šūvio pakirstas R. Daškevičius-Daškė, pagrindinis tuometinės Bokso federacijos ir Kauno Daškinių gaujos žmogus? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė, kokioje šeimoje jis brendo, kas per draugai jį supo gatvėje ir mokykloje?
Tai labai svarbūs klausimai, nes vienos reikšmingiausių XX amžiaus kriminalinio pasaulio įžymybių nužudymas galėjo būti padarytas, įtraukus į jį ne tik tiesioginius užsakovus ir vykdytojus – Daškinių gaujos narius, – bet ir žinomus verslininkus.
R. Daškevičius, žmogus, kurį iki šiol daugelis prisimena ne tik sporto pasaulyje, bet ir iš Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos operatyvinių įskaitų, gimė 1968 metų gruodžio 11-ąją.
Įdomus sutapimas: Kauno Daktarų žvaigždė Henrikas Daktaras gimė lygiai 11 metų anksčiau ir viena diena vėliau (1957-ųjų gruodžio 12-ąją).
Atrodo, kad Daškė nuo gyvenimo pradžios buvo „užkoduotas“ bet kokia kaina siekti lyderio pozicijų. Artimi Daškės draugai „Akistatai“ pasakojo, jog jis visada akcentuodavo, kad gyvenime gali būti tik pirmas.
Paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičiaus telefono numeris baigėsi trimis vienetais, tokie pat skaičiai puikavosi ir jo prabangaus „Mercedes-Benz“ numeriuose. Su žmona Gelija ir dviem sūnumis jis gyveno pirmajame aukšte Kauno centre, Griunvaldo gatvėje.
Žaliakalnio vaikas
R. Daškevičius buvo paprastas Žaliakalnio vaikas, augęs sunkiai dirbusio statybininko šeimoje, ne vienerius metus gyvenęs kartu su tėvais K. Vasiliausko gatvėje.
Jo motina ilgą laiką buvo ligota, todėl negalėjo dirbti įprastų darbų, bet šeimoje išliko kaip malonaus būdo namų šeimininkė. Moteris labai rūpinosi savo trimis vaikais – Remigijumi, vėliau talentingu drožėju tapusiu broliu Artūru ir seserimi, ilgą laiką Jungtinės Karalystės sostinėje Londone gyvenusia verslininke.
Pats R. Daškevičius visą gyvenimą linko prie sporto ir muzikos. Jo vaikystė prabėgo ne valkataujančių alkoholikų ir gatvės chuliganų aplinkoje, o prestižine laikytoje Kauno zonoje – Žaliakalnio rajone, kuriame nuo tarpukario laikų buvo įsikūrę nemažai kultūros, politikos, visuomenės, sporto veikėjų, karininkų.
Pirmosios dabartinio Žaliakalnio teritorijos prie miesto buvo prijungtos dar XIX amžiaus antroje pusėje. Kauno administracinę teritoriją sudarė centrinė miesto dalis su Senamiesčiu, Naujamiesčiu ir Žaliakalniu. Maždaug 1919 metais sparčią plėtrą pradėjusiame Žaliakalnyje namus projektavo žinomi architektai.
Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnyje išaugo daug įvairių šiandieninį Kauną reprezentuojančių statinių. Tarp jų – Sporto halė, Prisikėlimo bažnyčia, „Žalgirio“ sporto aikštynas, Dainų slėnis, Aukštesniosios technikos mokyklos rūmai, universitetinių klinikų kompleksas.
Šis Kauno rajonas išsiskiria ir didžiulėmis žaliosiomis zonomis. Didžiausia jų – Ąžuolynas, apėmęs 30 ha plotą. Tai vienas iš nedaugelio Europos miško parkų miesto centre. Netoliese – Zoologijos sodas ir Vytauto parkas.
Bokse neturėjo lygių
Jaunąjį Daškevičių visi vadino Remyga – Žaliakalnio gatvės kalba tai reiškė išdykusį kiemų vaiką ir mokyklos blogiuką. Nors buvo smulkaus sudėjimo, įnirtingai už save kovodavo. Vienas jo bendraklasis, pasakodamas apie kiemų peštynes, kai Remigijus dar buvo mažas, prisiminė, jog jis buvo gabus kovotojas.
2001-ųjų pavasarį R. Daškevičius bendraudamas su žurnalistais sakė, jog boksu susidomėjo būdamas 8 metų. Tuo pat metu pusantrų metų lankė ir plaukimą. Paskui atsidėjo vien boksui. Pagrindinė motyvacija lankyti bokso treniruotes – tam, kad galėtų apsiginti gatvėse ir mokyklose nuo vyresnių Žaliakalnio jaunuolių.
Pamažu išryškėjo ringo kovotojo dvasia, todėl paauglystės metais R. Daškevičius buvo triskart Lietuvos jaunimo ir jaunių bokso varžybų čempionas, o Sovietų Sąjungos jaunimo turnyre užėmė penktąją vietą.
Kad ir kaip stengėsi mokytojai ir tėvai, jaunasis R. Daškevičius susidėjo su išdykaujančių Žaliakalnio vaikėzų kompanija. Nuo mažumės jis buvo nepaprastai ištikimas savo draugams. Jau tada užsimezgė R. Daškevičiaus pažintys su kauniečiais, vėliau tapusiais Lietuvos sporto ir verslo įžymybėmis.
„Boksavausi apie devynerius metus, tačiau tik šis sportas užgrūdino mano charakterį, sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis bei išmokė pakovoti už save. O kai pakliuvau į policijos rankas, žurnalistai vis nepamiršdavo paminėti, kad esu buvęs boksininkas. Ir tie dažni paminėjimai kenkė ne tiek man, kiek pačio bokso įvaizdžiui“, – paskutiniais savo gyvenimo metais R. Daškevičius guodėsi žurnalistams.
Sportininkų bataliono laikai
Vienas buvęs Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT) pareigūnas „Akistatai“ prisiminė, jog dar būdamas 16 metų Daškės ir Remygos pravardėmis išgarsėjęs jaunuolis kontroliavo visą Žaliakalnį.
„Jaunystėje jis išgarsėjo muštynėmis ir vagystėmis, o vėliau kriminaliniame pasaulyje prasiskynė kelią į aukščiausią nusikaltėlių lygą. Tačiau Daškė iki pat gyvenimo pabaigos neatsikratė aklo, sunkiai suvokiamo užsispyrimo bei begalinio noro lyderiauti, todėl jis savo elgesiu primena vieną fašizmo pradininkų Benitą Musolinį. Nestebina ir tai, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais kaunietis nesiklausė net jį akylai saugojusių apsaugininkų“, – teigė ne vienerius metus Daškinių veiklą atidžiai stebėjęs operatyvininkas.
1983–1986 metais Kauno Žaliakalnyje ir aplinkiniuose rajonuose pradėjo itin įžūliai siautėti grupuotė, suburta Vytauto Matusevičiaus-Mato, tarnavusio sovietų desanto kariuomenės sportininkų batalione, ir kitų garsių atletų, vėliau žvėriškai nužudytų – vieno geriausių sovietinėje Lietuvoje dziudo meistrų Vaidoto Stankevičiaus, pagarsėjusio Smauglio ir Stankės pravardėmis, bei Gintauto Bakanausko-Bakano. Du pastarieji, irgi susiję su sovietiniais desantininkais, vėliau prisidėjo prie pirmosios Žaliakalnio Daškinių gaujos sudėties.
Sovietmečiu GRU (karinės žvalgybos) karininkai aktyviai remdavo Kaune pusiau legaliai veikusius atletinės gimnastikos bei Rytų kovų klubus, ieškodami naujokų specialiosios paskirties būriams. Netrukus ne tik karatė ar kultūrizmo mėgėjai, bet ir aukštus titulus užsienio bei Sovietų Sąjungos varžybose pelnę boksininkai bei imtynininkai papildydavo jaunas, fiziškai stiprias, įžūliai veikusias Kauno nusikaltėlių gaujas.
Č. Jezersko globotinis
1987 metais pašauktas į sovietinę armiją R. Daškevičius išvengė tarnybos atokiausiuose Sibiro arba Vidurinės Azijos regionuose. Tokia laimė jaunam boksininkui nusišypsojo patarpininkavus tuomet garsiam ir įtakingam „Žalgirio“ krepšininkui. Šis, dabar dirbantis vyriausiuoju treneriu viename Rusijos klubų, tada pasirūpino, kad jo pažįstamą Remygą priglaustų tuometis sovietų armijos karininkas Česlovas Jezerskas.
Netrukus R. Daškevičius buvo perkeltas į Kaune esantį mokomosios desantininkų divizijos vadinamąjį sportininkų batalioną.
Apie šiuos batalionus sklido įvairios kalbos. Į juos patekdavo tik rinktiniai lietuvių tautybės jaunuoliai, pasižymintys išskirtiniais fiziniais, psichologiniais sugebėjimais. Kaip gerai išmanantys vietos topografiją, lietuviai dar tarnybos metu privalėjo atlikinėti įvairius slaptus pavedimus. Po tarnybos armijoje geriausieji iš jų būdavo siunčiami mokytis į KGB arba GRU.
Tarnaudamas armijoje R. Daškevičius įsitraukė į sportą ir ėmė aktyviai treniruotis pas triskart pasaulio sambo čempioną, dabartinį generolą Č. Jezerską. Įvaldęs imtynių techniką, Daškė netrukus tapo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų artimos kovos čempionu.
Paklaustas apie pažintį su Daške, pernai nesėkmingai prezidento rinkimuose dalyvavęs Č. Jezerskas šio žurnalistinio tyrimo autoriui neslėpė pažinojęs šį veikėją. Tačiau sakė negalėjęs atsiriboti nuo žmonių, su kuriais kartu tarnavo, sportavo ir dalyvavo varžybose. „Anuomet mano vardu daugelis prisidengdavo, todėl kartais būdavau minimas ne itin maloniose istorijose, − prisiminęs praeitį kalbėjo vienas Lietuvos armijos kūrėjų Č. Jezerskas. – Pasitaikydavo, kai mane supainiodavo su sūnumi Dainiumi (D. Jezerskas prieš keletą metų savo noru pasitraukė iš gyvenimo, – aut. past.). Jis buvo ne itin maloniose istorijose pagarsėjusių kauniečių vaikinų bendraamžis“.
Č. Jezerskas prisipažino pažinojęs Vilniuje snaiperio šūviu nukautą R. Daškevičių. ELTOS nuotr.
KITAME PENKTADIENIO „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE:
Žaliakalnio ir Vilijampolės vaikinų dvikovos Ąžuolyno parke
Pirmoji straipsnio dalis - Daškė. Šiurpi tikrovės kronika (1)
