„Akistata“ vėl atvertė Kauno Daškinių lyderio Remigijaus Daškevičiaus žūties bylą. Žurnalisto praktikoje neretai nutinka taip, kad pasijunti tiesiog negalįs negrįžti prie istorijų, apie kurias, atrodo, viskas jau pasakyta.
Ateinančių metų lapkritį sukanka lygiai dešimt metų, kai buvo įvykdyta tikriausiai pati garsiausia ir profesionaliausiai parengta užsakomoji žmogžudystė Lietuvoje – vienintelis snaiperio paleistas mirtinas šūvis pakirto anuomet ryškią mūsų šalies sporto asmenybę Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą 32 metų R. Daškevičių.
Tačiau Žaliakalnio rajono senbuviai jį prisimena ir vadinamą vienu stambiausių visos šalies nusikaltėlių šulų – Kauno Daškinių gaujos lyderį, pagarsėjusį Daškės pravarde.
Lietuvoje nebuvo laikraščio ar naujienų portalo, kuris nors trumpai nebūtų apie jo žūtį užsiminęs. Spaudos žurnalistai ne vienerius metus kėlė vieną už kitą fantastiškesnes versijas. Solidesni leidiniai analizavo situaciją, tačiau pateiktos išvados nebuvo guodžiančios.
Kas tai – eilinė mafijos pasaulio kareivio žūtis ar specialiųjų teisėsaugos tarnybų suplanuota žmogžudystė? Pirmais nepriklausomos Lietuvos metais kriminaliniame pasaulyje, o vėliau ir legaliame versle bei sporto pasaulyje sublizgėjusio kauniečio žūties paslaptis iki šiol neatskleista.
Tyrimas intensyviai vyksta?
Atrodo, kad pastarosiomis savaitėmis Kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros darbuotojai sutelkė visas pastangas, kad iki šios sukakties R. Daškevičiaus artimuosius, buvusius draugus ir bendražygius, taip pat visuomenę pasiektų gera žinia apie šio anuomet visuomenę šokiravusio nusikaltimo tyrimo išvadas.
Žvelgiant į liūdnai pasibaigusį Daškės gyvenimą, susidaro įspūdis, kad nuo snaiperio kulkos neapsaugo nei ginkluoti „torpedos“, nei budriai aplinką stebintys asmens sargybiniai, nei garsus vardas kriminaliniame pasaulyje tarptautiniu mastu.
Rengiant šį publikacijų ciklą šių eilučių autoriui ne kartą teko bendrauti su aukščiausiais artėjančių permainų nuotaikomis gyvenančios Vilniuje, Rinktinės gatvėje, esančios Generalinės prokuratūros darbuotojais. Tiek oficialiai, tiek neoficialiai bendraujant kaskart apie visuomenėje primirštos, tačiau galutinai neatskleistos R. Daškevičiaus žmogžudystės tyrimo medžiagos užkulisius, prokurorai griežtai atsisakė kalbėtis apie šią bylą.
Pasidomėjus, ar esama bent kokių nors naujienų tamsiausia pastarojo dešimtmečio byla tapusioje dramatiškoje istorijoje, nepanorėję būti įvardinti Vilniaus prokurorai atsakė: „Šiomis dienomis intensyviai vykdomas ikiteisminis tyrimas Daškės nužudymo byloje. Tiriamos įvairios nužudymo versijos. Atsakyti į pateiktus klausimus nėra galimybės, kadangi tyrimo versijų, procesinių veiksmų atlikimo detalių, aplinkybių paviešinimas, viešas tam tikrų galimų versijų vertinimas gali pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Žinių ar kalbų nenorėtume komentuoti. Bet jei bet koks darbas nevyktų, dabar nešnekėtume šia tema“.
Po tokių Kauno pedofilijos byloje ne kartą viešai visuomenės ir žiniasklaidos nulinčiuotų prokurorų žodžių būtų galima teigti, kad jau prasidėjo tam tikri judesiai Daškės nužudymo byloje.
Penktadieniais pasirodysiančiuose „Akistatos“ numeriuose atskleisime dar nežinomus ne tik kadaise Kaune klestėjusios kriminalinės Daškinių gaujos, bet ir mįslingos R. Daškevičiaus žūties bylos faktus. Gretinant ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje surinktus faktus, šio žurnalistinio tyrimo autoriui pavyko atkurti kraują stingdančią to meto įvykių chronologiją.
Siūlome skaitytojams pasinerti į tamsiausią Žaliakalnio šešėlinio pasaulio valdovų gyvenimo rojų.
Senieji autoritetai kapuose
Kadaise Kauno kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų banditų taisyklių laikytis vertę šulai – šiandien galutinai išblaškyti. Kauno mafijos legendos Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius-Goga, Arikas Pastuškovas atsidūrė už grotų. Kiti senieji šulai tarsi susitarę įkandin Jono Bielskio pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu, ėmė uoliai teikti parodymus prieš buvusius bendražygius ir tyliai pasitraukė į pogrindį.
R. Daškevičius, Ramūnas Kuzminas-Ramaškė, Rimantas Ganusauskas-Mongolas, Kęstutis Jurša, Algirdas Žemaitis-Kukas nužudyti per tarpusavio kovas dėl įtakos ir garbės.
Viena charizmatiškiausių senosios Kauno mafijos asmenybių yra laikomas R. Daškevičius.
Amžinoji ramybė – prestižinėse kapinėse
Gedinčių žmonių minia tyliai žengė prestižinėse Kauno Petrašiūnų kapinėse. Procesijos priešakyje ėjo juodais drabužiais apsirengę jaunuoliai, nešini baltu karstu, o už jų – keli šimtai laidotuvininkų.
Atrodė, kad tą apniukusią 2001-ųjų lapkričio 28-osios popietę kapinių, kuriose ilsisi daug iškilių asmenybių – poetų, kompozitorių, išeivijos atstovų – 10-ajame kvartale susirinko žmonės išreikšti savo paskutinės pagarbos R. Daškevičiui, kuris jiems simbolizavo dešimtąjį dešimtmetį.
Legendiniai bokso pasaulio atstovai, buvę „Žalgirio“ komandos žaidėjai, sporto žurnalistai, menininkai, svarbiausių pogrindinių verslo grupių vadovai, Arvydo Sabonio krepšinio centras – visi prisidėjo prie gedinčios R. Daškevičiaus šeimos.
Buvo ir grupė kitų garsių jo pažįstamų iš kriminalinio pasaulio scenos, kauniečiams geriau žinomų pravardėmis: Kukas, Laurytė, Storas, taip pat anų laikų Kauno pogrindžio milijonieriai – Semionas Bulatovas ir Rolandas Skopas.
Laidotuvėse gausiai dalyvavo ir televizijos žurnalistai, beveik visų Kauno laikraščių atstovai.
Labiausiai į akį krito tai, kad skyrę garbingą vietą nužudytam prieštaringos reputacijos kauniečiui Petrašiūnų kapinėse, miesto ir šalies sporto organizacijų atstovai laidotuvėse nedalyvavo.
Be Kūno kultūros ir sporto departamento vadovų iniciatyvos, be Kauno savivaldybės pritarimo R. Daškevičius nebūtų galėjęs būti palaidotas šiose kapinėse. Petrašiūnai yra ta vieta, kurioje amžinojo poilsio atgula žmonės, nekeliantys abejonių savo veikla ir nuopelnais Lietuvos istorijai. Pagrindinis motyvas Daškei skiriant vietą istorinėse kapinėse buvo tai, kad jis esąs daug nusipelnęs Lietuvos sportui.
Per R. Daškevičiaus laidotuves, kurios labiau panėšėjo į milžinišką atsisveikinimą su žymiu Kauno veikėju, Edmundas Bilinskas, Daškės našlės Gelijos motinos Dalios Drazdauskienės gyvenimo draugas ir dukters tėvas, prie kapo duobės ištarė žodžius, jog žada toliau tęsti mirusio Lietuvos bokso federacijos vadovo pradėtus kilnius darbus.
„Vėliau viena televizija iškreiptai pateikė šią mano kalbą. Žiūrovams galėjo pasirodyti, jog aš ketinu pratęsti tamsius Remigijaus darbus. Bet iš tiesų aš turėjau omeny, kad padėsiu įgyvendinti visas neišsipildžiusias jo šeimos svajones. Deja, taip ir nesuspėjau, nes netrukus patekau į šią įstaigą“, – gurkšnodamas kavą prieš keletą metų Pravieniškių kolonijos vadovo darbo kabinete apsilankiusiems žurnalistams aiškino jau 7 metus už grotų kalintis E. Bilinskas, tarp senosios Daškinių kartos atstovų vadinamas Edma.
Kai kurių dalyvaujančiųjų nuostabai, prieš nuleidžiant į kapo duobę buvo atidengtas R. Daškevičiaus karstas. Visi norintieji galėjo prieiti ir atsisveikinti su velioniu. Po kelių minučių karstas buvo nuleistas į duobę, ir duobkasiai ėmėsi darbo. Susirinkusieji paliko ąžuolinį kryžių, kalną gyvų gėlių ir įspūdingo dydžio vainikų su užrašais „Remigijui – draugai“, „Liūdi Žaliakalnis“ ar „Nuo bokso veteranų“.
Jį mylėjo daugelis žmonių, šimtai jam buvo dėkingi. Per jo laidotuves ašaras vos sulaikė stambaus sudėjimo odiniais švarkais vilkintys vyrai, bokso pasaulio veteranai nuoširdžiai kalbėjo šiltus žodžius. Prieš mirtį R. Daškevičius daugeliui buvo padėjęs – rėmęs bokso klubus, mokėjęs premijas patyrusiems ringo kovotojams, apmokėjęs jų gydymo sąskaitas. Ir daugeliui buvo nesvarbu, kas slepiasi už šio dosnaus rėmėjo pečių.
Ambicijos kainavo daug gyvybių
Tuo metu, kai Daškė buvo laidojamas Petrašūnių kapinėse, tik ką iš įkalinimo įstaigos sugrįžęs H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Juos domino Henytės ryšiai su Daškinių vadeiva, jo nužudymo aplinkybės.
Tąsyk Kauno Daktarų autoritetu laikytas H. Daktaras prokurorams atsakė, jog tuo metu, kai jis buvo laisvėje, R. Daškevičius atliko bausmę kalėjime, o kai šį paleido, netrukus jį patį pasodino. Todėl jie nebuvę pažįstami ir niekada neturėję bendrų verslo reikalų.
Tačiau kai kurie surinkti faktai leidžia manyti, kad buvo metas, kai Kaune šiedu asmenys ir abiejų sėbrai nuožmiai kovojo dėl vietos miesto kriminalinėje orbitoje. „Prisiminus anuomet klestėjusias Daktarų ir Daškinių gaujas, galiu pasakyti, kad pastarieji buvo priskiriami ypač aukštai vertinamam nusikaltėlių sluoksniui. Trumpai – tai buvo kitas, gerokai aukštesnis organizuoto nusikalstamumo lygis“, – sakė vienas laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio specifiką neblogai išmanantis Kauno apygardos prokuratūros veteranas.
Paprašytas prisiminti anų laikų nuotaikas Kauno nusikaltėlių gretose, šiuo metu Lukiškių kalėjime įkalintas H. Daktaras autoriui viename savo laiškų atvirai dėstė: „Kaune tais laikais visi buvo vadai ir tokio vienvaldžio lyderio nebuvo. Kai 1991-ųjų pabaigoje sugrįžau iš Sibiro, daugelis mane pažinojo ir gerbė. Kartais paklausdavo mano nuomonės, bet darydavo, kas ką panorėję. Jeigu būčiau buvęs vienvaldis lyderis, seniai mane būtų nušovę kaip Bakaną (Gintautą Bakanauską), Stankę (Vaidotą Stankevičių), K. Juršą, Paūką-Sašką (Aleksandrą Paukovą) ar Daškę, kurie nebuvo linkę eiti į kompromisus. Tokius anksčiau ar vėliau sunaikindavo“.
KITAME PENKTADIENIO „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Daškės šeimos portretas
Žaliakalnio vaikas
H. Daktaras: „Jeigu būčiau buvęs vienvaldis lyderis, seniai mane būtų nušovę kaip Daškę ir kitus“
Ruslano Kondratjevo nuotr.
