Prieš keletą savaičių Delfi komentatorė Nida Vasiliauskaitė parašė straipsnį apie besiklostančią mūsų viešųjų diskusijų kultūrą. Prisipažinsiu, senai knietėjo pasiginčyti su autore dėl kai kurių rašymo ad hominem aplinkybių Lietuvoje.
Daug nemalonių dalykų nesunkiai atras lietuviškų ginčų arba diskusijų kultūros tyrinėtojai. Minėtas straipsnis nebando į tai veltis. Svarbiausia N. Vasiliauskaitės mintis yra kita. Anot jos, lietuviai savo polemikoje vengia tiesiogiai minėti vardus ir pavardes tų, su kuriais imasi diskutuoti. Palyginimui ji pateikia pavyzdžius rimtų mąstytojų elgsenos: jei nesutinkama su kieno nors teiginiais ir siekiama diskutuoti, tai pirmiausiai pasakoma tiesiai šviesiai, su kieno ir kokiais teiginiais. Pas mus yra priešingai. Taip prarandama polemikos kokybė, ugdomas miglotų užuominų ir insinuacijų polinkis ir t.t. Manau, kad čia socialinės kritikos strėlė pataiko į taikinį ir gundo pratęsti pokalbį.
Pasakysiu tiesiai, kad neprieštarauju pačiai autorės diagnozei. Tačiau noriu pasidalyti abejonėmis dėl rašymo ad hominem apibrėžimo. Man labiau priimtinas supratimas, kad ad hominem reiškia ne minčių užginčijimą, bet autoriaus asmens diskrecijos pažeidimą. Ar nėra taip, kad mūsų viešojoje erdvėje labiau veši siekis pirmiausiai suabejoti (jei neapjuodinti) nepriimtinas mintis reiškiančiu autoriumi, o tada tų minčių net diskutuoti nereikia. Tai tipinga paslėptai užsakyminių straipsnių savybė, jau nekalbant apie anoniminius komentarus, kur dažniausiai dalykai, apie kuriuos rašoma komentuojamame tekste, yra visai užmirštami. Prasčiausiu skoniu dvelkia atvejai, kuomet insinuacijos liečia kritikuojamo autoriaus tautybę, seksualinę orientaciją arba net išvaizdą.
Sutinku, kad pagunda nutylėti kritikuojamų pažiūrų autorių yra blogas dalykas, tačiau polemika miršta net neįsižiebus ten, kur griebiamasi ad hominem argumentų aukščiau aprašyta prasme. Ir dar. Ar neigiamos savybės neišryškėja kiek kitoje vietoje. Vengimas tiesiai įvardyti ginčijamų teiginių autorių yra įsisenėjusi yda, už kurios slypi ir daugiau blogų dalykų, pradedant vengimu nurodyti tuos autorius, su kuriais nesiginčijama, bet tiesiog plagijuojama, ir baigiant sąmoningu ignoravimu to, ką seni inteligentai būtų pavadinę „bendrojo žinojimo“ vaisiais. Šiandien ne tik publicistai, bet net ir mokslinės karjeros žmonės gali it didžiausią naujieną pateikti kokias nors įžvalgas ir imti šaukti „eureka“ tuo metu, kad bibliotekose ar knygynuose guli apie tai rašančios knygos. Taip numarinama ir bene svarbiausia akademinės polemikos forma- recenzijos. Šiame bare Lietuvos viešoji erdvė atrodo tikra dykra.
Dar viena galimo tolesnio pokalbio kryptis būtų N. Vasiliauskaitės atpažinto reiškinio kilmės, priežasčių ir kaitos galimybių klausimas. Neabejotina, kad susiduriame su reiškiniu, priklausančiu nuo kritinio individualybės kiekio. Esame prislėgtų ir su mokytojais ramiai ginčytis nelinkusių mokinių kraštas. Nesunkiai atpažintume ir studentų vangumą reikšti garsiai savas mintis, o be to dar ir kryptingai ginčytis su visais, kieno nuomonė, regis, nepriimtina. Visų pirma su autoritetais. Gal neretai primetama dėstytojų visažinystė sukelia nemalonų diskusijos skonį? Bent man kartais peršasi mintis, kad nuo šitų dalykų labiau priklauso mūsų visuomenės ateitis, nei esam įpratę apie tai galvoti.