Britų kuriama pasyviojo radaro sistema “Celldar” gali sekti danguje ir žemėje judančius objektus naudodama mobiliojo ryšio bazines stotis. Nors skelbiama, kad ši technologija turėtų būti naudojama šalies gynybos tikslais, galimybė asmeniniame kompiuteryje stebėti dominančio žmogaus ar automobilio judėjimą miesto gatvėmis neabejotinai ras ir kitų pritaikymų.
D. Britanijos kompanija “Roke Manor Research” (www.roke.co.uk) patentuotą “Celldar” technologiją plėtoja nuo 1997 m. Kaip sako jau pats pavadinimas, sudarytas iš žodžių “cell” ir “radar”, tai yra mobiliojo ryšio bazinių stočių spinduliuote pagrįsta pasyvioji radaro sistema, sekanti judančius objektus tam tikroje teritorijoje. Aktyvūs radarai objektus aptinka, nustato jų judėjimo greitį bei atstumą analizuodami siunčiamus radijo signalus ir objektų atspindėtą jų “aidą”. O pasyvioji “Celldar” sistema jokių signalų nesiunčia: ji paprasčiausiai stebi, kaip bazinių stočių signalai “atsimuša” nuo automobilių, lėktuvų ar net pavienių žmonių. Kitaip nei “tikrieji” radarai, pasyviosios sistemos yra pigios, kompaktiškos ir sunkiai aptinkamos. 1999 m. sukurtas “Celldar” prototipas kainavo tik 3 tūkstančius dolerių ir susidėjo iš asmeninio kompiuterio ir dviejų mobiliųjų telefonų. Techninė įranga yra paprasčiausias sistemos komponentas, didžiausia kasmet į “Celldar” investuojamų 1,5 mln. dolerių dalis skiriama programinei įrangai tobulinti. Jos užduotis labai sudėtinga: reikia kuo efektyviau ir patikimiau apdoroti dviejų ar daugiau bazinių stočių signalus, kuriuos priima “Celldar” imtuvas, ir kartu apskaičiuoti įvairių bazinių stočių atstumus nuo stebimo objekto. Pasak “Roke Manor Research” pasyviojo radaro projekto vadovo Peterio Lloydo, į tam skirtą programinę įrangą investuota apie 10 mln. dolerių.
Šio mėnesio pabaigoje naujausias “Celldar” įrenginys bus pristatytas D. Britanijos gynybos ministerijos vadovams. Kariškiai stebės, kaip viename iš karinių poligonų “Celldar” seksis atskirti tankus nuo šarvuočių ir kitų transporto priemonių.
Technologijos kūrėjai teigia, kad pasyviųjų radarų sistemos gali praversti policijai (nepastebimai sekant automobiliu važiuojančius nusikaltėlius), specialiosioms tarnyboms (užkertant kelią nelegaliam ginklų ar draudžiamos įrangos įvežimui), kariškiams (aktyviuosius radarus galima aptikti ir sunaikinti), municipalinei valdžiai (nuolat stebint eismo spūstis galima geriau organizuoti miesto transportą). Tačiau pasyvieji mobiliojo ryšio radarai ateityje gali taip atpigti, kad taps prieinami ir mėgėjams, nesitveriantiems sužinoti, kur išvažiavo ar iš kur sugrįžo jų kaimynai.
Pasyviųjų radarų sistemos naudojasi ne tik mobiliojo ryšio tinklais. JAV ir kitose šalyse bandoma tam pasitelkti FM radijo stotis ir TV siųstuvus. Pasak vieno amerikiečio eksperto, pasyvieji FM radarai gali aptikti lėktuvus maždaug 200 km atstumu - kone 10 kartų toliau, nei būtų įmanoma naudojantis silpnesniais mobiliojo ryšio stočių signalais. Kaina - didelis pasyviųjų radarų privalumas: pavyzdžiui, 20 tūkstančių dolerių kainuojanti pasyvioji sistema daugmaž atlieka tas funkcijas, kurias siūlo 25 mln. kainuojantys aktyvieji radarai. O mėgėjiškas FM radaras gali kainuoti mažiau nei 5 tūkstančius dolerių.
Nors ir teigiama, kad atspindžiai nuo mobiliojo ryšio stočių negali būti naudojami atskiriems žmonėms miestų gatvėse identifikuoti ir stebėti, į spaudą jau pateko žinių apie Europoje vykdomą slaptą tyrimą, kuriuo bandoma parengti hibridinę pasyviųjų radarų ir viešose vietose įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo sistemą. Oro uostuose, judriausiose gatvėse ir kitose miestų vietose žmones stebinčios vaizdo kameros galėtų operatoriaus dėmesį patraukusį praeivį perduoti “ganyti” “Celldar” ar analogiškam radarui. Žinoma, tai gali būti ir įtariamas teroristas, ir niekuo dėtas žmogus - kaip visada, sprendžia Didysis Brolis.
