Patikėti savo firmos paslaptis šifravimo programoms gal ir rizikinga, bet manyti, kad jas pavyks palaidoti sukišus popierinius dokumentus į jų naikinimo mašinas - tiesiog naivu. Naujos skenavimo ir optinio atpažinimo technologijos jau moka prikelti kadaise smulkiomis drožlėmis paverstas paslaptis. Vieniems tai - gera žinia, o kitiems - galbūt nuosprendis.
“The New York Times” pasakoja (http://www.nytimes.com/2003/07/17/technology/circuits/17shre.html?pagewanted=all&position=) apie naują ir labai populiarėjantį skaitmeninių technologijų sprendimą, leidžiantį atkurti informaciją iš pačių įvairiausių dokumentų naikiklių, įskaitant ir tuos, kurie skirti atsikratyti visiškai slapta informacija. Skenerių ir specialios programinės įrangos pagalba įmanoma atkurti net ir tuos popierius, kurie buvo sunaikinti skersai ir išilgai pjaustančiomis mašinomis - tokiomis, kokiomis didžiausio slaptumo dokumentus reikalauja naikinti JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) patvirtintas standartas.
Pasak dienraščio, pirmasis žinomas atvejis, kai buvo atkurti popierių naikikliais supjaustyti dokumentai, įvyko 1979 m. Irane. Prieš pat užimant JAV ambasadą jos darbuotojai karštligiškai stengėsi atsikratyti konfidencialia informacija pasitelkę dokumentų naikinimo mašinas. Į ambasadą įsiveržusiems iraniečiams atiteko tik siaurutėlės popieriaus drožlės. Tačiau jie nenuleido rankų: šiukšlių konteineriai su dokumentų liekanomis buvo iškratyti ant grindų ir kiekviena juostelė rūpestingai sunumeruota. Tada darbo ėmėsi pakviesti kilimų audimo meistrai. Jų triūsas nenuėjo perniek: galų gale visos teksto drožlės audėjų rankomis buvo sudėliotos į pirmines savo vietas. Pasak G. Washingtono universiteto nacionalinio saugumo archyvo darbuotojo Malcolmo Byrne’o, tai nebuvo pernelyg sunkus uždavinys, nes šioje tautoje jau kelis šimtus metų mokama užrišti po kelis šimtus mazgų viename virvelės colyje.
Tačiau net ir virtuoziškas kilimų audėjų iš Irano pirštų miklumas ir pastabumas nebūtų padėjęs įminti buvusios Rytų Vokietijos saugumo tarnybos “Stasi” paslapčių. Naikinant “Stasi” archyvą paskutinėmis režimo dienomis 1989-aisiais darbo buvo tiek daug, kad masiškai gedo be perstojo veikiančios dokumentų karpymo mašinos (gal dėl to, kad buvo pagamintos ne Vakaruose, bet pačioje VDR), ir dažnai dosjė lapus tekdavo plėšyti į skutus tiesiog rankomis. “Stasi” būstinėje buvo rasta 16 000 konteinerių su popieriaus drožlėmis, kuriose liko VDR slaptosios policijos paslaptys. 1995 m. dokumentams atkurti Vokietijos vyriausybė pasamdė specialistų komandą iš Zirndorfo miesto Bavarijoje, tačiau iki 2001-ųjų, dėliojant skiautes rankomis, jiems tepavyko susidoroti tik su 300 konteinerių turiniu. Buvo akivaizdu, kad likusiems 33 mln. puslapių atkurti reikėjo rasti kitą daug spartesnį būdą. Vyriausybės paskelbė konkursą sunaikintam “Stasi” archyvui atkurti. Visi keturi jo dalyviai, tarp kurių yra ir MP3 formatą išradęs Fraunhoferio institutas, su dokumentų naikikliais kovoja naudodami skenerius ir specialius vaizdo atpažinimo algoritmus. Pirmiausia naikiklio paliktos popieriaus drožlės atsitiktine tvarka suklijuojamos ant švarių popieriaus lapų ir nuskenuojamos 200 taškų colyje raiška. Po to darbo imasi speciali programinė įranga, bandanti tūkstančius turinio mozaikos fragmentų sudėlioti į vientisą semantinį bloką. Dokumentams atkurti naudojami ne tik vaizdo apdorojimo, bet ir rašysenos atpažinimo algoritmai, biuro darbų automatizavimo priemonės ir net biometrijos taikymai (ant dokumentų liekanų yra išlikę pirštų atspaudai). Atkurtos informacijos tikslumas siekia 80 proc. Fraunhoferio institutas teigia, kad jei laimėtų konkursą, bandytų atkurti “Stasi” sunaikintus dokumentus per 5 metus. Tačiau susiduriama su kur kas sunkesnėmis kliūtimis: manoma, kad nuolat stringantis šio projekto finansavimas tiesiogiai susijęs su įtakingų Vokietijos politikų nenoru, kad kažkas kapstytųsi po “Stasi” dosjė, o 5 metai - aiškiai per trumpas laikas, kad iškilusios paslaptys kažkam taptų nebepavojingos.
Tačiau tokių problemų nėra JAV: kad būtų atkurti popieriaus naikikliais sunaikinti dokumentai, tereikia tik pinigų - vienintelė tokias paslaugas teikianti kompanija “ChurchStreet Technology” (http://www.churchstreet-technology.com) ima po 2000 dol. už vieną kubinę drožlių pėdą (tiek paprastai lieka iš maždaug 100 supjaustytų dokumentų lapų). Kompanija gali atkurti ir ne tik išilgai, bet ir kryžmiškai sukarpytus dokumentus, tik kaina tokiais atvejais išauga 4-5 kartus. Kaip ir Fraunhoferio institutas, “ChurchStreet” drožles pirmiausia nuskenuoja, o po to savo programine įranga stengiasi atkurti pirminį grafinį vaizdą. Operatoriui siūlomi galutiniai programos pateikti rekonstrukcijos variantai, kuriuos jis gali priimti arba atmesti, liepdamas tęsti paieškas toliau. Vidutinis rekonstrukcijos tikslumas sudaro apie 70 procentų - turint galvoje, kad dvikrypčio smulkinimo atveju dokumentų liekanos tėra neką didesnės už ryžio grūdą, tai gana neblogas rezultatas.
Įdomu, kad JAV teismai jau priima kaip daiktinius įrodymus profesionaliai atliktas sunaikintų dokumentų rekonstrukcijas. Ekspertai negali garantuoti, kad atkurta informacija 100 proc. atitinka originalą, bet gali paliudyti, kad iš drožlių atkurtas dokumentas kadaise buvo vientisas popieriaus lapas, kurį sukarpė į dalis, o šios dalys vėl sudėtos į vieną popieriaus lapą.
“ChurchStreet” teikia paslapčių atkūrimo paslaugas ne tik Amerikos, bet ir užsienio bendrovėms, mokslinio tyrimo centrams ar muziejams, kuriems reikia iš dokumentų likučių atkurti originalo turinį. Kompanijos svetainėje paminėta, kad tokia galimybe yra pasinaudojęs ir Genocido aukų muziejus Vilniuje. O gal į “ChurchStreet” svetainę galėtų užsukti ir Generalinės prokuratūros darbuotojai - juk, ko gero, skaitmeninių technologijų dėka galėtų būti atnaujinta ne viena byla, lig šiol dulkanti archyve tik dėl to, jog kažkas kažkada suspėjo įkišti popierius į jų naikinimo mašiną?
