Vis labiau plintanti geolokacijos programinė įranga negailestingai griauna interneto kaip pasaulio be sienų mitą. Elektroninės parduotuvės, naujienų portalai, įvairių paslaugų teikėjai savo verslo strategiją jau braižo geografiniuose interneto žemėlapiuose. Savo svetainių lankytojų fizinę buvimo vietą jie realiuoju laiku gali nustatyti beveik 100 proc. tikslumu.
Poreikis žinoti geografinę interneto vartotojų buvimo vietą stiprėja dėl įvairių priežasčių, iš kurių svarbiausios yra tam tikroje šalyje ar jos regione galiojantys įstatymai ir mokesčių reguliavimo aktai. Jurisdikcija yra pagrįsta geografija, o ne tinklo topologija. Interneto prekeiviai, pavyzdžiui, gali turėti teisę pardavinėti tam tikrus produktus vienose šalyse gyvenantiems vartotojams, bet išvežti gaminius į kitas jiems gali būti draudžiama. Nustatyti, iš kurios fizinio pasaulio dalies į virtualią parduotuvę ar kazino atvyko lankytojas, padeda jo IP adresą ištiriančios programos. Jų dėka geografiniu požiūriu skirtingose vietose gyvenantiems svetainės lankytojams gali būti pasiūlytos skirtingos prekės bei paslaugos, pateikiamos specialios nuolaidos ir t.t. Kai kurios svetainės, atsižvelgdamos į lankytojų buvimo vietą, siūlo skirtingo pobūdžio turinį ir, žinoma, reklamą - taip elgiasi “CNet”, Londone leidžiamas dienraštis “The Time”, BBC ir nemažai kitų.
Tiesa, svetainių operatoriams siūlomi geolokacijos sprendimai, kurie, pasak dienraščio “The New York Times”, jau surado savo nišą programinės įrangos rinkoje, iš tikrųjų daugiau draudžia, o ne leidžia. Antai keletas sporto varžybų transliacijas internetu (Webcasts) pardavinėjančių JAV sporto organizacijų naudojasi Kalifornijos bendrovės “Quova” (www.quova.com) geolokacijos technologija ir neleidžia jų žiūrėti tų miestų gyventojams, kuriuose vyksta rungtynės. Motyvas paprastas: verčiau jie ateitų jų pasižiūrėti nusipirkę bilietus. Daugiau nei pusantrų metų IP žvalgybą intensyviai naudoja gerai žinoma bendrovė “RealNetworks”, siūlanti įvairaus pobūdžio turinio transliacijas. Tarp įvairių kitų jos naudojamų geolokacijos pritaikymo būdų yra ir vartotojų buvimo vietos patikra, siekiant įsitikinti, kad jie turi teisę įsigyti garso įrašus iš “MusicNet” ar “Rhapsody”. Šiose svetainėse muziką gali parsisiųsti tik amerikiečiai. Tačiau ir jie tam tikrais atvejais panaudojant geolokaciją gali būti išprašyti iš tam tikrų tinklapių - pavyzdžiui, jei norėtų palošti virtualiame kazino, tačiau valstijoje, kurioje jie gyvena, tokios pramogos draudžiamos. “Quova” programinė įranga internetinio kazino prižiūrėtojams leidžia “pamatyti”, ar statyti ketinantis lankytojas “ranką tiesia” iš San Chosė miesto Kalifornijoje, kur azartiniai lošimai draudžiami, ar iš Las Vego, kur tai daryti leidžiama.
Rinkoje yra pakankamai “mėgėjiškos” IP žvalgybos įrankių, padedančių nustatyti, iš kurios šalies ar jos regiono lankytojas atvyko. Daugelis jų, pavyzdžiui, “Visual Route” (www.visualware.com), naudoja standartines “ping”, “traceroute”, “whois” procedūras, leidžiančias sužinoti fizinę serverių, maršrutizatorių, kompiuterių ir kitų IP naudojančių įranginių buvimo vietą. Geolokacijos sprendimus interneto kompanijoms siūlančios bendrovės “Quova”, “Digital Envoy” (www.digitalenvoy.com), “Infosplit” (www.infosplit.com) ir kai kurios kitos taip pat remiasi IP patikra keturių regioninių interneto registrų (RIPE, ARIN, APNIC ir LACNIC) duomenų bazėse, tačiau nuolatinę IP žvalgybą vykdo ir pačios. Pasaulyje naudojama daugiau kaip 4 milijardai IP adresų, jie nuolat keičiasi, tad geolokacijos programinę įrangą kuriančios bendrovės naudoja programinius agentus, kurie panašiai kaip Voratinklį indeksuojančių paieškos sistemų robotai nuolat “medžioja” internete IP adresus ir įtraukia juos į savo identifikacines duomenų bazes. Taip siekiama užtikrinti kuo didesnį rezultatų tikslumą. Reikia pažymėti, kad tokia informacija surenkama nepažeidžiant vartotojų privatumo - t.y. į jų kompiuterius nesiunčiami “slapukai “(cookies), duomenys apie IP priklausomybę sužinomi iš viešųjų “Whois” duomenų bazių. Geolokacijos serveriai per API sąsajas sujungiami su WWW serveriais ir realiuoju laiku pateikia jiems informaciją apie užklausos siuntėjo geografinę buvimo vietą. O tada, priklausomai nuo serverio šeimininkų pageidavimų, lankytojui gali būti siunčiamas lokalizuotas turinys, suteikiamos atitinkamos paslaugos arba jis apskritai gali būti išprašytas lauk. Daugelis tokios programinės įrangos gamintojų tvirtina, kad pagal IP realiuoju laiku nustatytos geografinės padėties tikslumas siekia 99 proc. - nustatant šalį, 96 proc. - nustatant šalies valstiją (regioną) ir 85 proc. - konkretų miestą. Tiesa, beveik neužsimenama, kaip tokią statistiką veikia IP adreso slėpimo pasinaudojant tarpiniais serveriais praktika.
Geolokacijos sprendimų teikėjų svetainėse nenurodoma šios programinės įrangos kaina - tai patikimas ženklas, kad ji labai nepigi. Galbūt todėl šiuo metu plačiai kalbama apie jos surastą nišą rinkoje. Tačiau ji neabejotinai didės - ne tik dėl paslaugų teikėjų noro geriau įtikti iš viso margojo pasaulio vietų prisistatantiems lankytojams, bet ir dėl internete vis labiau plintančio sukčiavimo, kai prekė nuperkama JAV banko išduota kredito kortele, išsiunčiama į Rytų Europos šalį, o IP adresas liudija, kad transakcija neva atliekama iš kažkokio Suomijos universiteto. Sukčiavimą internete tyrinėjanti bendrovė “Clear Commerce” (www.clearcommerce.com) prieš porą metų paskelbtame valstybių sąraše, kuriose tokio pobūdžio nusikaltimai labiausiai paplitę, Lietuvą įrašė ketvirtoje vietoje - po Ukrainos, Indonezijos ir buvusios Jugoslavijos. Tad jei taip pirmausime ir toliau, neverta stebėtis, kad vieną gražią dieną internete kertant Amerikos ar Vokietijos “sieną” iš mūsų gali paprašyti vizos.
