Pasak D. Kasparaičio, norėdamas tapti geru ledo ritulininku stengiesi viską daryti dėl savęs. „Elgiesi tarsi egoistas – treniruojiesi, žiūri, ką valgai, miegi, kada nori... Tėvas? Čia jau žiūrėk, vienam vaikui viskas gerai, kitas verkia, kitam dar kažką paduoti reikia. Žinoma, kad būti tėčiu yra sunkiau“, - šypsojosi 44-erių ledo ritulininkas.
Vos prieš kelias dienas socialiniame tinkle „Facebook“ jis paskelbė apie sūnaus gimimą. „Mama ir Parkeris (naujagimio vardas, - red.past.) jaučiasi gerai, tėtis yra labai pavargęs. Šeštas tėčio vaikas, penktas – mamos. Manau, kad mums užteks“, - pasidalinęs nuotrauka su sūneliu rašė D. Kasparaitis.
Žodžiais neapsakoma
„Visada būti savo vaikų gyvenime - tai turėtų daryti geras tėtis. Neužtenka tik grįžti namo, trumpai su jais pažaisti ir eiti savo reikalais, - kalbėjo sportininkas. – Kartais būna sunku, tačiau niekas negalėtų pakeisti jausmo ir suvokimo, kad matai, kaip auga tavo vaikai. Matyti, kaip jie auga – nepakartojamas įspūdis, to negali apsakyti žodžiais“.
D. Kasparaitis pabrėžė, kad turi tik vieną norą dėl vaikų ateities: „Noriu, kad jie užaugtų gerais žmonėmis“.
„Svarbiausia, kad jie žinotų, kas yra gerai, o kas – blogai ir surastų savo laimę gyvenime, - kalbėjo ledo ritulininkas. – Žinoma, norėtųsi, kad jie taptų olimpiniais čempionais, kad juos rodytų per televiziją. Visi tėvai to nori. Tačiau svarbiausia, kad jie žinotų, kur yra jų pačių laimė. Nenoriu, kad jiems reikėtų laukti keturiasdešimto gimtadienio, kai supras, kas tai yra“.
Pasak D. Kasparaičio, yra labai svarbu, kad vaikai suprastų, kad laimė – tai ne saldainis ar naujas žaislas. „Noriu savo vaikus išmokyti, kad laimė yra jausmas viduje, o ne materialiuose dalykuose“, - pabrėžė sportininkas.
Pinigai laimės nesuteikia
Paklaustas, kada pats pagaliau pasijautė laimingas, D. Kasparaitis nė kiek nesuabejojo. „Laimę aš supratau dabar: kai baigiau profesionalią ledo ritulininko karjerą ir pradėjau daugiau laiko skirti savo šeimai, - sakė sportininkas. – Supratau, kad svarbiausia yra šeimyna. Aš esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje, kai guldau savo vaikus miegoti, jie pasakoja apie savo dieną. Aš matau, kaip jie auga ir keičiasi. Suprantu, kad kitiems gal svarbiau yra karjera ir pinigai. Tačiau aš žinau žmonių, kurie per savo gyvenimą yra uždirbę labai daug, tačiau jie nėra laimingi.
D. Kasparaitis teigė, kad pinigai gali suteikti ramybę. „Taip, gali šiek tiek laisviau gyventi. Bet laimės jie nesuteikia“, - pabrėžė ledo ritulininkas. „Prisimenu savo vaikystę. Būti vaiku kartais yra sunku. Aš užaugau Sovietų sąjungoje. Pamenu, kad nuolat kažko norėdavau, bet nieko negaudavau: tėvai neturėjo daug pinigų, o ir parduotuvėse beveik nieko nebūdavo, - prisiminė D. Kasparaitis. – Žinau, kas yra skausmas, kai nori žaislų ar ledų, bet jų negauni. Mano vaikai to nejaučia – jie gyvena visai kitu laikotarpiu, tačiau dabar man yra svarbu atlikti savo pareigą: pakeisti kito žmogaus gyvenimą, suteikti jam teisingas gaires yra didžiausia laimė“.
Lengvai nepasiduos
„Visada yra malonu žinoti, kad esu olimpinis čempionas, - nusišypsojo D. Kasparaitis. – Guodžiuosi šiuo titulu, kai blogai jaučiuosi. Primenu tai savo žmonai ir vaikams. Vis prisimenu, kad buvau geras ledo ritulininkas, kad apie mane visi rašė. Nuolat pasakoju, jog visą tai pasiekiau, nes sunkiai dirbau. Baksnoju į šeimą ir sakau, kad jie turi taip pat stengtis. Bet taip kalbu, kai blogai jaučiuosi, tada norisi prisiminti visas savo pergales ir titulus“. Taip ledo ritulininkas save nuramina penkioms minutėms. „Tačiau po to suprantu, kad mano vaikams tas olimpinis medalis neįdomus. Jie net nesupranta apie ką aš šneku... Bent jau kol kas“, - nusijuokė šešių vaikų tėtis.
Jis prisipažino, kad ledo ritulį iki šiol žaidžia tris kartus per savaitę. „Negaliu gyventi be dviejų dalykų: šeimos ir ledo ritulio. Noriu žaisti, kol galėsiu, iki mirties. Aš nesuprantu sportininkų, kurie baigę savo profesionalią karjerą, purtosi ledo ritulio. Žinai, čia būtų tas pats, jei kas nors pasakytų „Vaikai užaugo – nenoriu jų net akyse matyti“. Nesąmonė, - sakė D. Kasparaitis. – Myliu ledo ritulį. Dabar žaidžiu su draugais, tačiau užsidegimo man netrūksta – ir rėkiu ant draugų, ir kartais grubokai juos paauklėju. Vis dar jaučiu azartą“.
Pasak D. Kasparaičio, todėl jis ir nori žaisti už Lietuvos rinktinę. „Tai nusprendžiau seniai. Noriu tai įgyvendinti. Suprantu, kad man būtų tiesiog paprasčiau sau pasakyti „Ei, klausyk, kam tau to reikia? Pas tave šeši vaikai – laiko nėra“. Galėčiau lengvai pasiduoti, tačiau to daryti nenoriu. Noriu įgyvendinti savo svajonę, kol dar yra sveikatos“, - tvirtai kalbėjo ledo ritulininkas.
Keičiasi laikai
„Labai sunkus tas sportas – ledo ritulys. Dabar trys mano vaikai bando čiuožti: dvi mergaitės ir šešių metų sūnus, - paklaustas, ar pats tikisi ant ledo pamatyti dar vieną Kasparaitį, sakė sportininkas. – Man pačiam yra nelengva juos visus aprengti, uždėti pačiūžas... Vėliau ant ledo jie nenori daryti to ar ano. Manau, kad krepšinis ar futbolas yra lengvesnis sportas. Tačiau, jei mano vaikai norės žaisti ledo ritulį, žinoma, jiems padėsiu“.
D. Kasparaitis priminė, kad pats ledo ritulį labai stipriai pamilo dar vaikystėje. „Norėjau jį žaisti, fanatiškai vaikščiodavau į treniruotes prieš pamokas ir po jų. Tokias galimybes turėjo visi, tačiau to niekas nedarė, - pasakojo ledo ritulininkas. – Viskas priklauso nuo vaiko. Jeigu jie patys neturės noro, aš būsiu bejėgis“.
Paprašytas išsakyti savo nuomonę, kodėl lietuviams neatsiveria NHL durys, D. Kasparaitis atsiduso. „Lietuvoje yra daug gerų žaidėjų, bet jiems Lietuvoje sunku perkopus jaunių amžių. Man kažkada pasisekė – patekau į Maskvos „Dinamo“ klubą, - kalbėjo 16-a sezonų NHL žaidęs ledo ritulininkas. – Kodėl lietuvių nematome NHL? Sunku pasakyti. Viskas priklauso nuo specialistų, nuo vyrų komandos. Jeigu ji būtų aukštesnio lygio, manau, turėtume daugiau žaidėjų NHL. Nors latviai turi puikią ledo ritulio infrastruktūrą, bet stipriausioje lygoje jų taip nėra daug“.
Ledo ritulininkas priminė, kad laikas nestovi vietoje ir gyvenimas keičiasi. „Dabar daugiau vaikų gyvena su ipad‘ais, iphone‘ais. Turi jie tų užsiėmimų. Tai matau ir savo šeimoje: vaikai mieliau atsisės ant sofos ir žais su ipad‘u negu eis į lauką ir spardys kamuolį. Pamenu, kad aš pats vaikystėje niekada nesėdėdavau namuose. Keičiasi kultūra, sistema. Mano dviejų metų vaikas puikiai žino, kaip įsijungti telefoną... Pasakysiu kaip senas diedas: baisu. Bandau vaikams įrodyti savo tiesas, bet jie pažiūri į mane, kaip į durną ir toliau sėdi su ipad‘u rankose. Ten dabar jie visko išmoksta“.
