Prieš kelias dienas visas pasaulis galėjo stebėti kaip per aviacijos šventę nukrito karinis sraigtasparnis. Žuvo vienintelis sraigtasparnį valdęs pilotas. Jei būtų buvę sraigtasparnyje daugiau žmonių – aukų būtų buvę daugiau.
Praėjusį mėnesį sudužo strateginis rusų bombonešis TU-95, galintis gabenti atominę bombą. Per šią aviakatastrofą taip pat žuvo žmogus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rusai remiasi ne kokybe, o kiekybe.
Rusijos ir Vakarų pasaulio ginklų gamybos filosofija iš pat pradžių skyrėsi iš esmės. Vakarų pasaulio ginkluotė buvo vystoma ir gaminama atsižvelgiant į rinkos ekonomiką bei į tai, kad ginklas turi būti profesionalus instrumentas profesionaliam kariui. Tikslus, mirtinas ir ištobulintas. Norint, kad jis tinkamai veiktų – jį reikia prižiūrėti ir turėti tam tikrų žinių bei įgūdžių. Tokio ginklo kaina aukšta, tačiau efektyvumas ženkliai ją viršija.
Rusijos ginkluotės gamybos koncepcija yra visiškai kitokia. Taip pat skirtinga kaip ir gyvenimo standartai. Rusijos ginkluotė buvo gaminama masėms. Kiekvienas žmogus, kokio žemo evoliucinio išsivystymo lygio jis bebūtų, turėjo gebėti naudotis tuo ginklu. Ginklai buvo ir yra pigūs, jų gaminama labai daug, tačiau jų patikimumas ir efektyvumas gana apgailėtino lygio. Bet Rusijai tai nemotais, kadangi „žmogiškųjų resursų“ ji turėjo ir turi daug. O požiūris į žmogų yra gana žeminantys: „Užmėtysime kepurėmis“. Rusija niekada neskaičiavo savo karių nuostolių, nes esmė yra ambicijos. Taigi, jeigu Vakarų didžiausia vertybė yra žmogus, tai Rusijoje – vadų ambicijų išpildymas, caro įnorių pildymas.
Rusijos karinė technika – nepatikima
Pastaraisiais mėnesiais karinės aviacijos katastrofos Rusijoje lyg tyčia mums perša nuomonę, kad niekas Rusijoje nepasikeitė: alkoholizmas, neprofesionalumas, žema kokybė, menkai apmokyti kariai. Tačiau toks dabartinis mūsų požiūris yra labai ydingas ir pavojingas. Ne dėl to, kad Rusijos kariuomenė bent kažkiek prilygsta profesionalumu Vakarų (tame tarpe ir Lietuvos) kariuomenėms, tačiau dėl to, kad mes patys save užliūliuojame mūsų pačių sukurta lygiagrečia tikrove.
Per paskutinius du mėnesius Rusijos kariuomenė prarado mažiausiai 8 savo orlaivius. Bent jau tiek Rusijos kariuomenei nepavyko nuslėpti nuo visuomenės ir Rusija turėjo pripažinti juos praradus. Sudužo, kaip kariuomenėje sakoma, aukštos vertės orlaiviai: naujausias (pradėtas vystyti jau daugiau nei tris dešimtmečius) smogiamasis sraigtasparnis Mi-28 skirtas kovoti su NATO tipo tankais.
Du strateginiai bombonešiai Tu-95, tie patys kurie per JAV Nepriklausomybės dieną provokavo Amerikos kariuomenę pasirodydami prie JAV oro erdvės ir, su degraduojančio kiemo chuligano patosu, paskelbė, kad atvyko pasveikinti amerikiečius su Nepriklausomybės diena.
Naikintuvas MiG-29, naujas Rusijos bombonešis SU-24M, transporto lėktuvas AN-12. Milžiniški praradimai. Tokie faktai lyg ir parodo, kad Rusijos karinė technika nepatikima ir pavojinga. Tačiau įtarimus ir nerimą turėtų sukelti kitas faktas. Kodėl padaugėjo katastrofų?
Kiekvienas gaminys, ar tai žaislas, automobilis, grąžtas ar, netgi, ginklas, turi savo tam tikrą neatitikimo ar broko procentą. Vakarų gamintojų jis ypatingai mažas (rinkos ekonomikoje ilgai neišlaikysi leisdamas pigų nekokybišką produktą), o Rusijos gamintojų gana aukštas. Tačiau jis vis tiek turi būti priimtino naudotojui lygio. Taigi praradimai neturėtų per stipriai kirsti „per kišenę“. Praradimai, palyginus su gaminio kaina, turėtų būti ekonomiškai priimtino lygio.
Rusijos biudžeto asignavimas Rusijos „Gynybos“ ministerijai per pastaruosius metus ženkliai išaugo. Naujos ginkluotės atsiradimas kariuomenėje reiškią, kad mažiausiai prieš 5 metus Rusija priėmė sprendimą, pasirašė sutartis dėl ginklų gamybos ir ginklai pradėti gaminti. Tai nėra joks atsakas į „NATO grėsmę“, tai sistemingas pasiruošimas karui, prasidėjęs daugiau nei prieš 5 metus.
Rusija rengiasi totaliniam karui
Mes patys save bandome įtikinti iliuzija, kad Rusijos kariuomenės įrangos gedimai, lėktuvų katastrofos, tankų strigimai ir raketų kritimai tėra bjauraus pasirengimo priežastys. Taip, Rusijos kariuomenės parengimas gerokai atsilieka nuo mūsų ir kitų Vakarų kariuomenių pasirengimo, tačiau „gedimo procentas“ išlieka toks pat: naudojant dešimt lėktuvų per metus genda vienas. Naudojant šimtą lėktuvų – genda dešimt. Paskutinių metų Rusijos kariuomenės technikos gedimai rodo vieną: Rusija perėjo į aktyvią pasiruošimo karui fazę. Daliniai baigia savo komplektaciją ir pradėjo mokymus, kaip šia technika naudotis, dėl šios priežasties ir atsiranda daugiau jos gedimų.
Rusija žengia paskutinį pasirengimo dideliam karui žingsnį: ženkliai didina pratybų skaičių, skelbia mobilizacijos „eksperimento“ tęsinį, didina įtampą savo visuomenėje, vis labiau ją izoliuodama nuo kitokios minties ir nuomonės.
Mūsų Valstybės nuopelnas yra tas, kad savo Nepriklausomybės metus neišvaistėm be reikalo: sėkmingai grįžome į Vakarų civilizaciją. NATO, Europos Sąjunga, euro zona, didesni komerciniai ir kariniai kontaktai su pasaulio galingaisiais: JAV bei Vokietija, Lietuvos aktyvumas tarptautinėje erdvėje. Visa tai suteikia mums netiesioginius saugumo garantus.
Tačiau mes nesame saugūs. Tiesa ta, kad mes niekada nebusime visiškai saugūs ir su ta mintimi mes privalome susitaikyti. Su ta mintimi mes privalome gyventi, auginti savo vaikus ir planuoti savo ateitį. Mes esame Baltijos Izraelis. Maža šalis, kuriai gresia didesnių kaimynų agresija ir Valstybės sunaikinimas. Šalis, kuri kovoja dėl savo išlikimo kiekvieną dieną. Šalis, kurioje kiekvienas pilietis turi būti kovotojas ir savo Valstybės gynėjas. Šalis kur kiekvienas vyras, kiekviena moterys yra pasiruošę ir pasirengę profesionaliu ginklu profesionaliai ginti savo žemę.
