Išėję į gatvę ir pamatę Lietuvos karį – padėkokite jam. Tiesiog prieikite ir pasakykite: “Ačiū”. Ačiū už tai, kad galime ramiai ir laisvai gyventi.
Po sovietinės okupacijos fizinio išsilaisvinimo mūsų mintyse ilgam buvo likusi psichologinė okupacija, kuri perspindavo su Stokholmo sindromu bei saves nuvertinimu. Beveik 50 metų tautos savimonė buvo naikinama. Sugriauta tarpukario Lietuvos besivystanti ekonomika, sunaikinta, grįsta eksportu ir rinkos ekonomika, pramonė, vietoj to sovietai pastatė klaikius pramoninius monstrus gaminančius niekam nereikalingus produktus bei teršančius viską aplinkui.
Ačiū už juodą darbą
Kiekvieną rytą tūkstančiai Lietuvos piliečių žingsniodavo į savo darbus, kad gautų apgalėtiną algą už kurią galėtų nusipirkti tos pačios klaikios pramonės pagamintus klaikius produktus ir turėtų teorinę galimybę gauti savo išsvajuotus 9 kvadratinius metrus gyvenamojo ploto asmeniui betono luituose. Geležnių dantų pilna burna tapo siekiamybė, o “dačios” su 6 arais žemės turėjimas rode aukštesnį padėtį vsuomenėje, nes dabar gali nebestovėti kilometrinėje eilėje norėdmas nusipirkti kilogramą bulvių, o gali visa laisvalaikį leisti pirmykštės visuomenės sąlygomis kasdamas daržoves, uogas ir žoles.
Tokiomis sąlygomis turėjo atsikurti mūsų valstybė. Turėjo atsikratyti sovietinio viruso, tapti atspariam jam. Tokiomis sąlygomis pradėjo kurtis mūsų kariuomenė.
Mūsų laimei ir mūsų nelaimei beveik visa sovietinės kariuomenės turėta ginkluotė buvo išgabenta iš Lietuvos. Vyrai ir moterys, tokie patys kaip mūsų kaimynai, kaip mes, tapdavo kariais. Be ginklų, šaudmenų, įrangos. Tik su aiškiu tikslu – apginti Lietuvą. Tie kariai nemokėjo nieko. Jų karybos mokslai prasidėjo nuo klaidų, bandymų, atkaklumo ir neišmatuojamo patriotiškumo. Diena iš dienos. Mėnuo po mėnesio. Metai po metų. Šie žmonės tobulėjo. Mūsų kariuomenė stiprėjo. Mūsų laimei, mes galėjome iš naujo kurti Lietuvos kariuomenės struktūrą, ginkluotę ir taktiką. Mūsų kariuomenė nebuvo priklausoma nuo rusiškos ginkluotės. Galėjome kurti kariuomenę pagal vakarietiškus, aukštus, profesionalius standartus.
Ėjo laikas, keitėsi žmonės. Sovietinės mokyklos karininkus keitė Lietuvos karo akademijos aukletiniai, vakarų karo mokyklų absolventai. Mūsų kariai tobulino savo profesionalumą ne tik mokymuose, bet ir karinėse operacijose kartu su savo sąjungininkais: Balkanai, Irakas, Afganistanas, Mali ir kitur. Kariuomenė stiprėjo, tobulėjo kariai, ginkluotė. Tačiau svarbiausiai – tobulėjo Lietuvos Respublikos visuomenė.
Ačiū už pasirengimą bet kada mirti už mus
Šiandien Lietuvos visuomenė – pilietiškai stipri, patriotiškai nusiteikusi ir pasirengusi ginti savo Valstybę. Savanoriai, šauktiniai, kariūnai įrodė – mes esame karių tauta. Tačiau karys – tai ne graži uniforma ar efektingai atrodantis ginklas. Karys – tai mūsų Valstybės pagrindas. Kiekviena mūsų laisvės akimirka, kiekvienas Lietuvos žemės centimetras yra aplaistytas Lietuvos karių krauju ir prakaitu. Mūsų laisvė statoma ant karių paklotų pamatų. Karys niekada netaps turitingas. Karys niekada netaps žymus. Karys niekada nebus dėmesio centre. Tačiau kario šėšėlis bus nuolat šalia mūsų. Karys nuolat mus saugos ir globos, kad mes galėtumėme taikoje ir laisvėje kurti savo Valstybę.
Lietuvos karys – profesionalus karys. Lietuvos karys – mūsų vienintelis laisvės garantas. Be Lietuvos kario nebus nei švetimo, nei sveikatos apsaugos, nei pensijų. Bus tiktai ideginta žemė ir geležinių dantų pilnos burnos. Todėl sutikę karį – prieikite prie jo, išiteskite ranką ir padėkokite jam už tai ką jis aukoja vardan mūsų. O grįžę namo, pažvelkite į vedrodį ir padėkokite kario atvaizdui, kurį jus pamatysite veidrodžio atspindyje. Mes esame kariai. Kiekvienas iš mūsų esame kariai. Ir kol tokie esam – busime laisvi ir mūsų Valstybė klestės.
