Nemažai darbščių žmonių šiuo metu tikisi parduoti daugiau savo rankdarbių, surinktų gamtos gėrybių.
Kelmiškė Silvija Medvedeva visuomet laukia Kalėdų. Darbšti ir išradinga moteris praeiviams siūlo originalius savo kurtus darbus, ką tik iš miško parneštų spanguolių. Palyginti su didmiesčiais, Kelmėje praeivių nedaug, ir nors kainos nedidelės, dienos uždarbio pakanka gausiai šeimai pamaitinti.
Žmonės stabteli bent pasidžiaugti
Silvijos nupinti eglės žaisliukai – nuo miniatiūrinių natūralaus dydžio skruzdėlyčių, žiogelių, boružėlių iki kiek didesnių kankorėžiukų ir jau gana ilgų girliandų – lyg magnetas traukia praeivio akį. Anaiptol ne kiekvienas stabtelėjęs žaisliuką perka, nors jis tekainuoja litą ar net pusę. Vis tiek malonu – bent pasidžiaugti sustoja. Daugiavaikė motina perdien taip uždirba 10–15 litų. To pakanka, kad savo šeimą pavalgydintų. „Didelių pinigų aš niekada gyvenime nemačiau, bet niekieno jų ir neprašiau. Man nereikia, kad ir valdžia man pinigų duotų. Tik norėčiau, kad kiti jų daugiau turėtų, tuomet iš manęs daugiau žaisliukų bei kitų darbelių nupirktų“, – sako Silvija.
Iš šutintų vytelių ji pina ir padėklus, dekoratyvines lėkštes, krepšelius, vytelėmis apipina butelius ir kitokius indus. Pynėjo amatą įvaldžiusi Kelmės gyventoja neslepia, kad bene sunkiausia jai vytelėmis apsirūpinti. Nors palei Kražantės vagą karklų netrūksta, jokios transporto priemonės neturinčiai juos parsinešti būna sunku. Be to, tinka ne bet kokios vytelės. Kad kark lai gražias atžalas leistų, juos reikia genėti. Pynėjai profesionalai turi žilvičių plantacijas, o Silvija pasitenkina tuo, ką gamtoje randa. Reikiamas vytelių spalvas išgauna trumpiau arba ilgiau virindama, net svogūnų laiškais padažo.
Smulkiems darbeliams labai svarbu vyteles gerai išmirkyti. „Parą jas mirkau, paskui susuku į polietileno plėvelę ir dar parą laikau. Tuomet vytelės pasidaro lanksčios, minkštos. Bet ilgam tokios medžiagos neparuoši, nes po trijų parų vytelės bus supelijusios“, – darbo niuansais dalijasi Kelmės gyventoja.
Lukštai irgi prekė
Silvija nesitiki, kad pavyks parduoti visus savo kalėdinius žaisliukus: „Kurie liks, iš jų padarysiu gėlių ar kitoms kompozicijoms panaudosiu.“ Moteris įsitikinusi, kad pasitelkus fantaziją duonos riekei galima užsidirbti ir iš nieko. Rankdarbiams ji sunaudoja net kiaušinių lukštus. „Paimu pliauskos galą, apklijuoju samanomis, į jas prikaišioju džiovintų gėlyčių, mažą kankorėžiuką apklijuoju meldo pūkais – ir jau viščiukas su akmenėlio akele. Iš kiaušinių lukštų padarau lizdą“, – išradingumo nestokoja Silvija.
Spanguoliauti – žiemą
Silvijai kalėdinis laikas geras ir tuo, kad žmonės daugiau perka spanguolių, būtinų Kūčių stalui. Jų, dar mišku kvepiančių, pririnkti nelengva, juolab kad gruodžio dienos tokios trumputės, o spanguolės prie miesto neauga. Į mišką išsiruošti reikia dar su tamsa, kad vos prašvitus būtų galima jas rinkti. Autobusas Silvijai yra per didelė prabanga, o ir nenuvežtų iki spanguolynų, todėl moteris dažniausiai pasikliauja savo kojomis.
Šiųmetis gruodis Kūčių stalui žadėjo dar ir šviežių grybų išauginti. Voveraitės buvo bedygstančios! O tikrų grybų metą Silvija mažai iš miško teišeina. Parduoda surinktą derlių, ir vėl atgal. „Mano vaikai gal nuo poros metukų man padėdavo grybauti. Neturėjau kur jų palikti, tai ant nugaros į mišką nešiodavausi, jie bemat išmoko grybus atskirti ir mikliai juos rasdavo“, – prisimena Silvija.
Akmens sniegas
Kalėdų motyvas sustingęs ir Silvijos paveiksluose, kurių technikos ji net nežinanti kaip įvardyti.
„Jie iš sutrinto akmens, iš smėlio. Mano kišenės visuomet pilnos akmenukų. Randu spalvingesnių ir nešuosi. Paskui trinu juos, malu. Mūsų krašto akmenys nėra labai spalvingi, labai sunku, kai reikia žalios spalvos, todėl reikia labai gerai apgalvoti paveikslo motyvą. Aš viską darau tik iš natūralių medžiagų, nenaudoju jokių dažų. Iš mūsų akmenų labai gražios išeina žiemos“, – kaip kuria paveikslus iš grūstų akmenų, pasakoja kelmiškė.
Moteris džiaugiasi, kad jos akmeninius paveikslus jau pastebėjo ir meno žmonės, paragino ją parodose dalyvauti. „Aš ir pati labai norėčiau, bet kol kas tokios prabangos sau dar negaliu leisti. Bet tikiu, kad tokios dienos sulauksiu. Išleisiu vaikus į gyvenimą ir pradėsiu gyventi sau.“
Svajonėse – tapyba
Silvijos didžiausia svajonė – piešti. Tačiau ir tai atidėta vėlesniam laikui. Dabar moteriai svarbiausia vaikus pamaitinti, iš kirvio koto sriubą išvirti. Kai tokie rūpesčiai, susikaupimui nebelieka vietos. Kita vertus, tapyba jai yra per brangus malonumas. Kas kita – akmens paveikslai. „Tokiems paveikslams medžiagos beveik nekainuoja, akmenėlių ant tako randu. O drobei dažai labai brangūs. Šiandien to sau leisti dar negaliu“, – prisipažįsta kūrybinga kelmiškė. Tačiau ateityje pažada mus dar pakviesti į savo darbų parodą. O kol kas giria, tebekvepiančiais jos darbeliais žavisi gatvės praeiviai, darbai kaip suvenyrai keliauja į svečias šalis.
Nijolė Petrašiūtė
