„Ieškome išvaizdžios 18–27 m. merginos darbui aptarnavimo srityje Vokietijoje. Aukštasis išsilavinimas ir darbo patirtis nebūtini. Kreiptis tel...“ – tokie skelbimai kaip jaukas „užkabina“ ne vieną lietuvaitę. Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) įspėja, kad į prekybininkų žmonėmis pinkles patenka ne tik moterys, bet ir vyrai. Neretai patiklius tautiečius darbo pasiūlymas ne nuveda prie sotaus gyvenimo, o nugramzdina į alinantį išnaudojimą.
Karčios itališkos vynuogės
„Kai pažįstami pasiūlė padirbėti Italijoje, susigundžiau. Tačiau kartu su kitais išvykusiais buvau įkalintas laukuose. Prašiusius išleisti žiauriai sumušdavo“, – tokie Daliaus R. atsiminimai iš košmaru virtusių darbo paieškų užsienyje.
Daliui, prieš 2 m. praradusiam darbą viename mažame Lietuvos miestelyje, pagalbos ranką, kaip anuomet jam atrodė, ištiesė pažįstami vyrai. „Garantavo darbą Italijos vynuogynuose. Pasakė, kad pasiimčiau pasą ir būčiau pasiruošęs išvykti bet kada. Šeimos neturėjau, tėvai mirę, tad kliūčių išvykti nebuvo. Net kaimynams nepasakiau, kur vykstu“, – pasakojo 32 m. Vyras.
„Apgyvendino mus kažkur laukuose, aptvertoje teritorijoje. Pasus surinko ir pasakė, kad pasaugos. Tada prasidėjo vergija – nuveždavo į laukus dirbti, kur karštyje tekdavo plušėti iki 16 val. Kas bandydavo simuliuoti, gaudavo į kaulus. Baisu buvo, nežinojome ką daryti, kur kreiptis“, – pirmąsias savaites Italijos vynuogynuose prisiminė Dalius.
Pašnekovui, kaip ir kitiems pakliuvusiems į vergiją vyrams, poilsio dienų nebūdavo. „Dirbome visas
7 dienas per savaitę. Pasiteiravus atlyginimo, mus ramino, kad sumokės vėliau. Daugelis nepakėlė išnaudojimo ir pareikalavo išleisti. Už tai buvo žiauriai sumušti, – pragarą vynuogių laukuose prisiminė Dalius. – Po
3 savaičių tyčia iškritau iš medžio, susižeidžiau ir taip patekau į ligoninę. Ten paprašiau seselės, kad iškviestų policiją ir paskambintų į Lietuvos ambasadą. Džiaugiuosi, kad likau gyvas. Gaila ten likusių draugų – vietos policija jų tiesiog nerado.“
Išgyvenimų nelinkėtų net priešams
Daliaus pasakojimas tik patvirtina statistiką, kad Lietuva prekybos žmonėmis srityje – eksporto šalis. Prekyba žmonėmis mūsų šalyje vis dėlto labiausiai orientuota į seksualinį išnaudojimą ir prostitucijos verslą. Tą patvirtina 19-metės Marijos pasakojimas.
„Praėjusią vasarą nusprendžiau užsidirbti studijoms. Draugė pasakė, kad pažįsta moterį, kuri įdarbina užsienyje. Susitikome ir ji mane patikino, kad gausiu indų plovėjos darbą Airijos sostinėje. Buvau girdėjusi apie merginas, parduodamas į sekso vergiją, bet maniau, kad man taip nenutiks“, – pasakojo Kaune gyvenanti mergina.
Po dviejų savaičių paaiškėjo, kad Dubline darbo Marijai nebeliko. „Turėjau šiek tiek pinigų dar iš Lietuvos, todėl labai nesijaudinau, o ir kitą darbą man žadėjo rasti. Tačiau jo vis nebuvo, o skolos didėjo. Po mėnesio jau neturėjau pinigų grįžti namo, – atviravo humanitarinius mokslus studijuojanti mergina. – Nuomotojai liepė išsikraustyti iš buto. Kaip tik tada darbo man ieškanti moteris pasiūlė šokti viename naktiniame klube. Kiek padvejojusi sutikau, nes grįžti į Lietuvą be pinigų, atrodė, bus gėdinga. Kai apsigyvenau būste, įrengtame virš naujos darbo vietos, tą patį vakarą supratau, kad tikrasis mano darbas – ne šokiai.“
Marija neslepia, kad buvo priversta dirbti prostitute. „Bandžiau prieštarauti, kad mano darbas turi būti ne toks, tačiau man paaiškino, kad, atseit, esu skolinga už tai, jog mane perkraustė ir apgyvendino. Tiesiai šviesiai pasakė, kad jei priešinsiuos, mane tiesiog užmuš, – nuolatinės įtampos ir baimės laikotarpį prisiminė kaunietė. – Po 3 savaičių viešnamyje vyko policijos reidas. Tuomet pradėjau rėkti ir tai mane išgelbėjo.“
To, ką patyrė, mergina nelinkėtų net didžiausiems priešams. „Iki šiol naktimis mane kankina košmarai, gatvėse bijau nepažįstamų žmonių, atrodo, kad visur mane seka, kažkas ruošiasi pagrobti ir parvežti atgal į viešnamį. Norėčiau viską kuo greičiau pamiršti“, – drebančiu balsu kalbėjo Marija ir patarė darbo ieškančioms merginoms būti itin budrioms užsienyje.
Asmuo be paso – daiktas
Statistikos duomenys rodo, kad daugiausia šio nusikaltimo aukų yra iš Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestų. 1 200 – maždaug tiek lietuvaičių kasmet išvežama į sekso vergiją. O kur dar būrys vyrų, kurie, kaip ir Dalius, pakliuvo į prekiautojų žmonėmis pinkles?
Pavardės skelbti nenorėjęs psichologas Aurimas į dideles kalbas nesileido. „Dauguma nukentėjusių asmenų yra žemo išsilavinimo, patiklūs, todėl juos pavilioti nėra sunku. Svarbiausias patarimas – niekam niekada neatiduoti dokumentų, apie būsimą išvykimą pranešti kuo daugiau žmonių ir nuolat juos informuoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą“, – patarė Vilniuje dirbantis psichologas.
„Darbdaviui nereikia tavo paso originalo ir jis neturi teisės jo iš tavęs reikalauti! Asmuo be paso užsienio valstybėje neturi jokių teisių, jam yra daug sunkiau gauti kokią nors pagalbą.
Įsiskolinusi nusikaltėliams ir atidavusi jiems savo pasą, auka praranda bet kokias teises ir tampa visiškai priklausoma nuo prekiautojų žmonėmis. Asmenys tampa daiktais, kuriuos galima parduoti, perparduoti, išnaudoti, žodžiu, daryti, ką tik nori“, – teigiama Migracijos informacijos centro interneto svetainėje www.iom.lt.
Nukentėjai ar žinai, kas nukentėjo nuo prekybos žmonėmis? Kreipkis į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyrių telefonu +370 5 271 9901.
V. Žuklevičius
