Net jei koreguosime pagal infliaciją – ką ir padarė Statistikos departamentas – realusis darbo užmokestis vis tiek bus padidėjęs 21,4 proc. Tai yra, realusis darbo užmokestis padidėjo nerealiai daug ir tai reikalauja paaiškinimo.
Pirmas klausimas - kur gali dingti mūsų visų rankose atsiradę papildomi 26 proc. pinigų (čia turėčiau atsiprašyti daugelio tų, kurie ne mūrininkai, ne skardininkai, ne vairuotojai ir ne kasininkai prekybos centruose – atlyginimai padidėjo penktadaliu ne jums asmeniškai, bet vidutiniškai kiekvienam iš pusantro milijono juos gaunančių; daug kam jie didėjo net gerokai daugiau nei ketvirtadaliu), jei šalyje pagamintų ir pateiktų prekių ir paslaugų pagausėjo „tik“ maždaug 8 proc.
Dalį tų papildomų pinigų „pasiims“ (jau pasiima) kainos – toks pirkėjų spaudimas suvilios ne vieną pardavėją, ypač tuos, kurie veikia silpnesnės konkurencijos sąlygomis, kilstelt savo kainas. Jau šįmet turime infliaciją gerokai viršijančią 3 proc., kitąmet lengvai įveiksime 4 proc.
Kita padidėjusios paklausos dalis susiorientuos į importą; daugiau pinigų – didesnė užsieniuose pagamintų prekių dalis mūsų krepšiuose. Šis veiksnys prilaikys infliaciją Lietuvoje.
Daugelyje mūsų prekybos partnerių šalių infliacija dabar mažesnė nei pas mus. Taigi, jei atsiskaitome su jais eurais, tai jų prekės mūsų rinkoje nebrangsta (santykinai net pinga). 2005 m. mūsų prekybos balanso deficitas (importo perviršis virš eksporto) buvo 11,5 proc., šįmet jau viršys 12 proc.
Mūsų ekonomikos atvirumas pasaulio prekėms, mūsų rinkos atlapumas Europos Sąjungos prekėms yra tas vožtuvas, kuris apsaugo ūkį nuo spartesnės infliacijos.
Antras klausimas – iš kur atsirado tiek pinigų samdomų darbuotojų rankose?
Pirmiausia paminėkime „vokelių“ tradicijos prigesimą. Nuo Krekenavoje kilusios kibirkšties įsiplieskęs judėjimas pakėlė atlyginimus statistikoje (ir, kas jau visai svarbu – būsimas „vokelininkų“ pensijas), bet jis faktiškai nepakeitė šeimose realiai disponuojamų pinigų sumų.
Bet svarbiausias dalykas yra kitas. Darbo užmokestis yra naujai sukurtos vertės dalis. Kita tos vertės dalis – darbdavio pajamos, kurias sudaro jo vadybinio darbo apmokėjimas, priemoka už riziką, „sėkmės mokestis“ už inovatyvumą, o jei jis dar yra ir įmonės kapitalo (pradedant apyvartiniu ir baigiant patalpomis) savininkas – tai ir nuoma už patalpas ir palūkanos už įdėtą kapitalą. Visa ši dalis, išskyrus darbdavio atlyginimą, įmonės buhalterijoje atsispindi kaip „pelnas“ ir, sumokėjus mokesčius, lieka kaip grynasis pelnas.
Nors ši dalis yra viso krutėjimo motyvas, tikslas ir prasmė, nors jos perspektyvos yra pagrindinis kasdieninės įmonės savininko bei vadovų veiklos kriterijus, jos tikslų dydį lemia naujai sukurtos (pridėtinės) vertės dalybos.
Tos dalybos galiausiai priklauso nuo kiekvienos pusės derybinės galios. Kaip žinoma, pastaraisiais metais samdomųjų darbuotojų derybinė galia labai išaugo. Metinis pyragas jau dalinamas kitaip.
Būtent dėl tokių dalybų santykinės laisvės ir galime paaiškinti paradoksalų kelių pastarųjų metų reiškinį – 2004-2005 m. darbo našumas šalies ūkyje augo, atitinkamai, 2,6 ir 3,1 proc. per metus, tuo tarpu nominalusis darbo užmokestis didėjo 6,0 ir 10 proc.
Koregavus atlyginimus pagal infliaciją, kuri 2004 m. buvo 1,2, o 2005 m. – 2,7 proc., realusis darbo užmokestis tais metais vis tiek bus augęs sparčiau nei darbo našumas. Paaiškinti tai galima tuo, kad pridėtinės vertės dalybose atėjo samdomųjų darbuotojų eilė – jie ėmė atsiimti nuo jų anksčiau nugnybiamą dalį. Kaip jau ne kartą buvo skelbta, ilgą laiką iki tol ir darbo našumas, ir įmonių finansinis pelnas didėjo sparčiau nei nominalusis atlyginimas.
Pridėtinės vertės dalybos turi ribas. Peržengus viršutinę ribą (kai vis didesnė pridėtinės vertės dalis atitenka samdomiems darbuotojams) verslas ima prarasti motyvaciją didinti pelną - t.y. plėsti gamybą, mažinti kaštus ir diegti inovacijas vardan produkcijos konkurencingumo didinimo. Peržengdami žemutinę ribą (kai dėl darbo našumo augimo didėja tik savininkų pelnas ir vadovų atlyginimai) galime turėti viskam abejingus ir nepatikimus darbuotojus (kai diskriminacija dalybose „įrodinėsim“ juos esant pastumdėliais) arba išvis jų neturėti (juos gaus airių ar ispanų darbdaviai).
Principinis sprendimas egzistuoja: ir pelnas, ir darbo užmokestis turi didėti tokiais tempais, kokiais didėja darbo našumas įmonėje. Tačiau įmonėse ir ūkio sektoriuose našumas kyla labai nevienodai, o reikalavimai didinti atlyginimus keliami dairantis į jo kilimą sėkmingiausiuose sektoriuose. Taip atsiranda sudėtingesnės pajamų politikos būtinumas.
Alternatyva yra – kelti darbo užmokestį pagal reikalavimus. Perviršinis atlyginimų kėlimas keltų mūsų eksportuojamų prekių ir paslaugų (viešbučių, restoranų, transporto) kainas ir imtų pakirsti mūsų konkurencingumą prekyboje su kitomis šalimis. Eksporto augimo lėtėjimas kaipmat virstų visos gamybos augimo lėtėjimu.
Šito mums kaip tik ir nereikia. Todėl galima taip įsivaizduoti jau netolimą ateitį: trišalėje komisijoje vyksta derybos ne tik atskirais klausimais (viršvalandžių ribojimas, darbas sekmadieniais, minimalaus darbo užmokestis, gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčių tarifų keitimas ir pan.), bet ir rimtesnis pokalbis apie tendencijas naujai sukurtos vertės dalybose, investicijoms reikalingą pelną, užimtumo kitimą, atlyginimams tenkančią dalį ir t.t. Argumentai tokiose derybose turės būti pačios ekonomikos sveikata ir stabilumas, o ne vien atskirų grupių interesai ir gerklės jėga juos ginant.
REKLAMA
