Verta pastebėti, kad praėjusių metų trečią ketvirtį nedarbo lygis neįprastai stipriai, net ir atsižvelgus į sezoniškumą, krito dėl staigaus užimtumo šoktelėjimo statybų, prekybos bei profesinės ir mokslinės veiklos sektoriuose, o šių metų trečią ketvirtį tokio didelio šuolio nebebuvo, tad ir metinis nedarbo lygio kritimas tapo šiek tiek kuklesnis nei ankstesniais ketvirčiais.
Užimtumo lygis, rodantis dirbančiųjų ir to paties amžiaus visų gyventojų santykį, trečiąjį ketvirtį padidėjo iki 68 procentų. Tokia augimo tendencija – natūrali didesnio gyventojų įsitraukimo į darbo rinką augant ekonomikai ir didėjančio pensinio amžiaus pasekmė. Apskritai, Lietuvoje užimtumo lygis dabar yra didžiausias per visą šalies istoriją ir jau daugmaž atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Bet Lietuva vis dar atsilieka nuo Šiaurės šalių, kuriose įprastai užimtumo lygis yra daug didesnis nei pietinėse Europos šalyse. Pastarųjų ketvirčių užimtųjų skaičiaus augimą daugiausia kėlė darbuotojų didėjimas statybų sektoriuje, tačiau kituose svarbiuose sektoriuose, tokiuose kaip apdirbamoji gamyba, prekyba ar transportas, darbuotojų skaičius keitėsi nežymiai, šios bendrovės labiau stengėsi didinti esamų darbo vietų efektyvumą.
Didėjantis užimtumo lygis padeda sušvelninti neigiamus šiais metais vėl išaugusios emigracijos (per devynis šių metų mėnesius iš Lietuvos emigravo 37 tūkst. žmonių, o imigravo 19 tūkst.) padarinius. Dažnai pasigirsta nepagrįstų komentarų, kad darbo jėga, kurią sudaro turinčiųjų darbą ir bedarbių suma, Lietuvoje dėl emigracijos padarinių stipriai traukiasi. Reiktų pabrėžti, kad darbo jėga nuo 2011 m. Lietuvoje yra beveik nepakitusi, tad mažėjantis nedarbo lygis yra daugiausia nulemtas ekonomikos augimo. Visgi, reiktų sutikti, kad neigiama emigracijos įtaka šių metų trečią ketvirtį buvo juntama.
Pagrindine darbo rinkos rakštimi lieka ilgalaikis nedarbas, siekiantis 3,7 procento. Šis skaudulys turi ypač neigiamą įtaką ekonomikai, nes potenciali darbo jėga dėl prarastos kvalifikacijos ir pasyvumo neprisideda prie ekonomikos gerovės kūrimo bei sukuria papildomų socialinių problemų. Žmonės, gaudami nepakankamą motyvaciją tobulėti ir grįžti į darbo rinką, gali išvis dingti iš darbo rinkos ir patekti į praradusiųjų viltį gretas. Kaip ir užimtumo atveju, Lietuva pagal ilgalaikio nedarbo lygį lenkia pietų Europos šalis, tačiau gerokai nusileidžia Šiaurės šalims, kur ilgalaikių bedarbių tėra 2-3 proc. visos darbo jėgos.
Ilgalaikio nedarbo mažėjimą artimiausiu metu stabdys planai ateinančiais metais didinti minimalų mėnesio darbo užmokestį nuo dabartinių 325 iki 380 eurų. Įprastai minimali alga darbuotojams yra mokama už mažiausią pridėtinę vertę kuriantį darbą, tad didėjant darbo sąnaudoms, tokias algas mokančios verslo įmonės arba turi didinti kainas, arba, jei to nepavyksta, didinti veiklos efektyvumą mažinant darbo vietų skaičių. Būtent antrasis scenarijus yra labiau tikėtinas ir jo atnešamas socialines pasekmes valstybei reikės dar aktyviau spręsti. Tiesa, didesnė minimali alga teoriškai turėtų didinti motyvaciją dirbti, nes kitais metais dar labiau mažės vidutinės nedarbo išmokos ir minimalios algos santykis.
Mažėjantis vidutinis nedarbo lygis šalyje ir vis labiau jaučiamas kvalifikuotų specialistų trūkumas verčia įmones didinti darbo užmokestį – tai patvirtino ir neseniai SEB banko atlikta didžiųjų Lietuvos įmonių finansų vadovų apklausa. Tai leidžia daugiau vartoti, todėl labai realu, kad ir 2016 metais kartu su dar mažėsiančiu nedarbo lygiu (jeigu ekonomikos plėtra vystysis pagal daromas prognozes) turėtų toliau stiprėti ir mažmeninės prekybos rezultatai, kurie teigiamai prisidės ir prie šalies BVP augimo didesniu tempu.
