Nedarbas ritasi per šalį kaip cunamis - vis didėjančia, žmonių likimus traiškančia banga. Tačiau kaip ir per kiekvieną kataklizmą, katastrofiškai mažėjant darbo vietų, galvas kelia šių laikų marodieriai. Naudodamiesi beviltiška pragyvenimo šaltinio neturinčių žmonių padėtimi, nesąžiningi darbdaviai spendžia jiems spąstus.
Kai už durų trypčioja tūkstančiai išalkusiųjų darbo, kodėl tuo nepasinaudoti? Darbdavys priima žmogų dienai kitai be jokių įforminimų ir sutarčių, atlieka šis visas užduotis, tikėdamasis, kad darbdaviui įtiks, o šis - ačiū ir viso gero. Net nesiteikęs paaiškinti, kas buvo blogai. Rytoj toje vietoje plušės jau kitas vergas. Irgi už dyką.
Kauno darbo biržoje - apgultis. Jauni ir vyresni, vyrai ir moterys mindžikuoja kilometrinėse eilėse, kol gaus pageidaujamą pažymą, bus įregistruoti į bedarbių gretas ar išgirs apie seniai lauktą bet kokio darbo pasiūlymą.
Būtų gerai, jei darbdaviai su bedarbiais skaitytųsi. Daugėja skundų, kai, naudodamiesi išaugusia darbuotojų pasiūla, įmonių vadovai tuo piktnaudžiauja. Jie tik imituoja atranką, neva siekia atsirinkti geriausius darbuotojus. Iš tiesų jiems reikia tik nemokamos darbo jėgos - be jokių sutarčių, įsipareigojimų, atsakomybės. Apgautųjų daugėja, o nesąžiningi darbdaviai trina rankas, išradę puikų pasipelnymo vergais būdą.
Jaunas - be patirties
Devyniolikmetis kaunietis Andrius Stankevičius darbo biržoje lankosi jau trečias mėnuo. Ir vis - tuščiai. Vaikinas baigęs profesinę mokyklą, įgijęs šaltkalvio profesiją. Labai nori dirbti. Ypač pastaruoju metu verkiant reikia darbo, nes tėtis dirba, bet jau bene pusę metų negauna atlyginimo, o mamos darbovietė prieš mėnesį irgi sustabdė visus mokėjimus. Iš ko gyventi? Nedėjo Andrius daug vilčių į darbo biržą, todėl darbo skelbimus įdėmiai sekė ir pats.
„Perskaičiau laikraštyje, kad viena Kauno įmonė, užsiimanti metalo ir plastiko dirbinių gamyba, ieško įvairių specialybių darbininkų, - pasakojo Andrius. - Mano profesija su tuo susijusi, tai nieko nelaukdamas nuvažiavau pasiteirauti, ar dar yra laisvų darbo vietų. Labai maloniai priėmė, pasakė, kad kaip tik šiuo metu reikia metalo poliruotojo, o šaltkalvis šitą darbą juk išmano. Bet pirmiausia pasiūlė pabandyti. Gal, sakė, toks darbas man nepatiks. O gal aš dirbsiu ne taip, kaip reikia. Aišku, sutikau. Dvi dienas „ariau” dulkėse ir triukšme. Visas juodas, permirkęs nuo prakaito. Gyrė, kad stengiuosi. Viską, atrodo, dariau kaip reikia, bet trečią dieną atėjo meistras ir pasakė - žinai, kol kas nereikia mums poliruotojo. Ačiū, bet daugiau neateik. Nepaaiškino, kas nepatiko, ar ką blogai padariau. Puse lūpų prasitarė, kad lyg per jaunas, patirties stokoju. Taigi tiesiog už dyką nuo širdies padirbėjau dvi dienas, o tada man parodė duris.”
Po kelių dienų vaikinas laikraštyje vėl išvydo tos pačios įmonės skelbimą, kviečiantį ateiti dirbti. Iškart kilo negerų minčių, kad internete prisistatanti kaip „solidžią veiklos patirtį turinti firma” su šūkiu „Mes - geriausi!” įžūliai apgaudinėja patiklius darbuotojus.
Ačiū, laukite
Dar viena darbo biržos koridoriuje sutikta kaunietė, vardu Rita, tik liūdnai šyptelėjo, išgirdusi ““Vakaro žinių” klausimą, ar neteko susidurti su nesąžiningais darbdaviais.
„Viename nemažame prekybos tinkle tokia praktika taikoma, patyriau savo kailiu, - prisipažino ji. - Sužinojusi, kad ieškoma apskaitininkė, nuskubėjau pasisiūlyti, nes šį darbą puikiai išmanau, esu ilgai dirbusi. Iškart išgirdau reikalavimą pereiti “bandomąjį laikotarpį” - kelias dienas padirbėti be sutarties. Gavau užduotis, viską nesunkiai atlikau. Kitą dieną - vėl tas pats. Mano darbą tik patikrindavo ir, neradę jokių klaidų, pateikdavo kitas užduotis. Tačiau po trijų dienų išgirdau: „Gerai pasirodei, kol kas ačiū, lauk skambučio, kai tik reikės darbuotojo, susisieksime.” Laukiu iki šiol. Jau keli mėnesiai praėjo. Už tas tris darbo dienas prekybos centre negavau nė cento.”
Rita girdėjo, kad toje darbovietėje panašiai nutiko ir kitoms darbo ieškojusioms moterims.
„Argi tai ne išnaudojimas, ne vergija, jei darbo jėga - nemokama? - atsiduso ji. - Vienas žmogus ateina, už dyką darbus atlieka, kitas tą patį padaro, trečias... Kam samdyti darbuotoją, jei yra kas tą patį padarys veltui? Nei atlyginimo mokėti, nei mokesčių valstybei. Kai už durų - šimtai laukiančiųjų, darbdaviai tuo ir naudojasi.”
Apgautųjų daugėja
Pakalbinome ką tik darbo biržoje užsiregistravusią Viliją. Jaunai dailiai merginai, laimė, dar neteko susidurti su įžūlia darbdavių savivale, tačiau ji iškart prisiminė draugo seserį Kristiną.
„Va Kristiną tai žiauriai apgavo, - patvirtino ji. - Priėmė fiktyviai - be jokių įforminimų - dirbti į vieną Kauno naktinių klubų. Valytoja. Susitarė, kad už vieną budėjimą mokės 50 litų. Visą naktį reikėjo tvarkos žiūrėti, patalpas valyti, šiukšles rankioti, tualetus šveisti. Žinot, kokių lankytojų ateina... Jokių priekaištų dėl prasto darbo Kristina nesulaukė, tačiau po trijų naktų jai buvo pareikšta, kad daugiau ateiti nereikės.”
Numetė esą klubo darbuotojas Kristinai už tas tris naktis 60 litų ir patarė greičiau dingti iš akių.
„Žinau, kad tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, - patvirtino ir kaunietė Janina. - Labai rizikinga pradėti dirbti, jei nesudaryta darbo sutartis. Juk apgauti gali! Ir niekam nepasiskųsi. Bet, kita vertus, darbuotojas neturi kitos išeities. Darbo ilgai ieškantis žmogus pasirengęs sutikti su visomis darbdavio sąlygomis. Nesutiksi pereiti bandomojo laikotarpio, kai net nesi įforminamas dirbti, sutiks kitas.”
Laisva menininke prisistačiusi Virginija irgi prisiminė ne vieną atvejį, kai draugai ar pažįstami buvo užkibę ant panašaus darbdavių metamo jauko.
„Žinau, kad prekybos sistemoje tas dabar labai populiaru, - kalbėjo ji. - Pasikviečia darbuotoją neva susipažinti su kolektyvu, apkrauna jį įvairiomis užduotimis, jis viską puikiai padaro, o kitą dieną ar po kelių dienų, ačiū, tu laisvas. Jokių priekaištų dėl darbo, jokių pretenzijų. Ir jokio atlygio už dirbtą laiką. Tiesiog apkvailina žmogų ir išstumia. Juk tai akivaizdus išnaudojimas. Vergija.”
Nešvari švara
Išnaudoti į kampą nedarbo įvarytus žmones nesibodi ne tik prekybininkai, dar iki krizės „parūpindavę” savo samdiniams drakoniškas darbo sąlygas už varganą atlyginimą, bet ir įstaigos, prisistatančios kaip prestižinės. Štai vilnietė Ilona prieš kelis mėnesius susigundė pasiūlymu įsidarbinti vienoje žinomoje privačioje klinikoje. Teatrologės išsilavinimą turinti jauna moteris jau senokai ieškojo darbo, tad skelbimas, siūlantis valytojos vietą, ją iškart sudomino. Žavesio jam suteikė ir tai, kad klinika - vaizdingoje sostinės vietoje, apsupta pušynų.
Ankstų rytą nuvykusi į vietą, Ilona iškart gavo į rankas visą rinkinį šluotų, pašluosčių, valymo priemonių. Kartu su kita kandidate visą dieną šveitė, plovė, gramdė. Stebėjosi, kad plačiai reklamuojamoje įstaigoje yra tokių užleistų, apskretusių patalpų, bet dirbo atsidavusi, tikėdamasi įtikti savininkams.
„Kitą rytą man jau niekas nebesišypsojo. Išgirdau, kad mano paslaugų nereikia. Klausiau, kas blogai. Bet ir to nesužinojau. Neįtiko ir kartu su manimi plušusi moteris. Net pykau ant savęs, kad taip lengvai įkliuvau į tas pinkles, - pasakojo Ilona. - Akivaizdu, kad klinikos šeimininkams tereikėjo tokių naivuolių kaip mes - veltui išblizginome užleistas patalpas, į kurias nuolatinės valytojos niekada net kojos neįkelia. Bent padėkoję būtų už labdarą.”
307 100 - tiek Lietuvoje šiuo metu yra oficialių bedarbių
Begėdiškas darbdavių įžūlumas
Algirdas SYSAS - Seimo narys:
Įstatymai buvo sugriežtinti, kad jokių landų neliktų, kad darbdaviai negalėtų piktnaudžiauti priimdami žmones dirbti nelegaliai. Bet, kaip matyti, vis tiek tokių atvejų yra. Viskas suprantama: kai už lango 350 tūkstančių, o greičiausiai ir dar daugiau bedarbių, neturintieji darbo stveriasi kad ir šiaudo, naiviai tikėdamiesi, kad štai gal pagaliau prašviesės jo niūrioje padangėje, gal atsiras galimybė įsidarbinti. Jie aklai paklūsta darbdavių reikalavimams, bijo net prasižioti apie savo teises. Tyli ir kenčia. Ką liepia, tą ir dirba. O darbdaviams to tik ir reikia.
Kol darbdavių tokiu būdu apgauti žmonės tylės, procesas sėkmingai vyks toliau. Aš raginčiau netylėti. Jei vieną „išdūrė”, stenkimės, kad nors kitų tas pats ar kitas darbdavys panašiu būdu““neišdurtų”. Noriu padrąsinti apgautuosius kuo skubiau kreiptis į darbo inspekciją arba tiesiai į mane, pranešti apie tokius faktus, ir tada bendromis jėgomis su piktnaudžiavimais bus galima kovoti. Nes kol žmonės nesiskųs, tol nebus galimybės nesąžiningai besielgiančių darbdavių sudrausminti. O šie, beje, įžūlėja vis labiau. Apsimeta esą geručiai, viską darantys dėl darbuotojų gerovės, giriasi, kad meldžiasi, vaikšto į bažnyčią, nors iš tiesų begėdiškai išnaudoja vargšus, beviltiškoje padėtyje atsidūrusius bedarbius. Tokiu būdu sau pelną kraunasi. Štai ką reiškia begalinis godumas. Sakoma, kad godumas pražudo viską. Ir darbdavius vėliau ar anksčiau pražudys. Tokie veikėjai turėtų prieiti liepto galą. Nes jei vieną kartą pasisekė žmogų išnaudoti, bandys ir antrą kartą. Taip nesunkiai galima pričiupti ir smarkiai prikirpti jiems už tai uodegą.
Nelegalus darbas draudžiamas
Mindaugas PLUKTAS - Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius:
Nesvarbu, ar darbuotojas priimamas bandomajam laikotarpiui, ar į nuolatinį darbą, darbdavys privalo sudaryti su juo darbo sutartį. Už darbininkų priėmimą į nelegalų darbą darbdaviams yra numatyta labai griežta atsakomybė - gali būti skirtos baudos nuo 3 iki 10 tūkstančių litų, o jei nusižengiama pakartotinai - dar daugiau.
Tiesa, buvus nelegalų darbą būtina įrodyti. Mat mūsų inspektoriai, nustatę tokį faktą, visą surinktą medžiagą perduoda teismui. Teismas sprendžia, ar darbdavys nusižengė įstatymui, ar ne. Vien darbuotojo teiginių, kad jis vienoje ar kitoje įmonėje dirbo nelegaliai, teismui gali nepakakti. Reikėtų sukaupti papildomų, specialių įrodymų. Pavyzdžiui, jei darbininkas nutekino detalę - galbūt pavyktų ją rasti, parodyti. Teismas vertina ir darbininko informaciją apie turėtą darbą - ką konkrečiai jis veikė, kokia buvo darbo vieta ir pan.
Pastaruoju metu, deja, tokių skundų gauname vis mažiau. Kaip galima numanyti, žmonėms dabar baisiausia - neturėti darbo. Todėl jie linkę sutikti su visais darbdavių reikalavimais, taikstosi su augančia darbdavių savivale ir nieku gyvu nedrįsta pakovoti už savo teises.
Nė valandos be atlygio
Grėtė - studentė iš Londono:
Londone studijuojanti Grėtė, kaip ir dauguma mokslus svetur kremtančių lietuvių, studijas derina su darbu. Šiuo metu ji keletą vakarų per savaitę platina vieno naktinio klubo skrajutes, anksčiau yra dirbusi ir padavėja.
„Darbų Londone yra, tačiau reikia šiek tiek pastangų, kad susirastum tinkamą. Juk studentui svarbus ir laikas - dieną mes mokomės, o dirbti galime nebent vakarais ir savaitgaliais”, - pasakojo vilnietė.
Ieškant būtent tokių darbo sąlygų, jai teko bendrauti su keliolika darbdavių. Pernai ji buvo įsidarbinusi pagalbine padavėja garsiosios Londono „Saatchi” galerijos restorane „Gallery Mess”. Restorano vadybininkas pakvietė padirbėti keturias valandas. Per šį bandomąjį laikotarpį, kuriam buvo sudaryta speciali darbo sutartis, mergina gerai pasirodė. Jai buvo pasiūlytas nuolatinis darbas ir 6 svarų sterlingų už valandą atlygis.
Po dviejų savaičių Grėtė gavo pirmąjį atlyginimą ir atsiskaitymo lapelį. Jame buvo atskira eilutė - suma, kurią ji užsidirbo per pirmąsias keturias, bandomąsias, valandas.
„Prieš tai vieną vakarą dirbau barmene alaus bare. Man jis pasirodė per sunkus, pati jo atsisakiau. Bet už tas valandas man buvo atlyginta.
Nebuvo jokių nesusipratimų, su manimi atsiskaityta legaliai, pasirašiau algalapyje”, - pasakojo vilnietė.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
