Pagal Darbo kodeksą, darbdaviai turi kur kas daugiau pareigų, nei anksčiau. Jie privalo darbuotoją įspėti apie atleidimą prieš du mėnesius, su šiuo sprendimu supažindinti jį raštu ir vykdyti dar daug kitų su atleidimu iš darbo susijusių reikalavimų, kuriuos be profesionalios teisininkų pagalbos tinkamai atlikti yra išties sunku. Kadangi teisminiuose ginčuose darbuotojas laikomas silpnesniąja šalimi, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Darbdavys privalo įtikinti teismą atleidimo pagrindo pagrįstumu ir teisėtumu, mat darbuotojas turi mažiau ir finansinių atsargų, ir galimybių daryti įtaką darbo sutarties turiniui. Todėl neretai tai lemia ir darbuotojo pergalę teisminiuose ginčuose.
Anot „Skolų išieškojimo biuro“ („SIB“) direktoriaus Almanto Čelkono, darbuotojų skundai – įmonės vidaus reikalas. Tačiau ne paslaptis, kad daugiausia konfliktų įmonėms kyla su nesąžiningais, nekompetentingais, melavusiais ar net vagiliavusiais darbuotojais. Tokiu atveju darbdavys jau patiria nemenką žalą, t.y. ir finansinių nuostolių, sukuriamas neigiamas visos įmonės įvaizdis, o neretai tokie darbuotojai dar rašo skundus Valstybinei darbo inspekcijai ar net kreipiasi į teismą su ieškiniais – ne va taip gindami savo pažeistas teises. „SIB“ žinomi atvejai, kai skundus ir ieškinius teikia tie patys asmenys – „etatiniai skundikai ir provokatoriai“, kurie kerštaudami siekia pakenkti darbdavių interesams.
Net ir tokiais atvejais teismas, gindamas silpnesniąją grandį, t.y. darbuotoją, gali priteisti jam sumas už visą laiką, kol vyko teismo procesas (kuris gali trukti iki 2 metų) ar įpareigoti darbdavį atstatyti pažeistas darbuotojo teises. Baimindamiesi tokių pasėkmių, net ir būdami teisūs, darbdaviai siekia iki teismo proceso susitarti dėl kompensacijos, nes priešingu atveju įmonė gali patirti dar daugiau finansinių nuostolių, kurie esant dabartinei ekonominei situacijai pastūmėtų įmonę ties bankroto riba. Tuo tarpu apsukrūs darbuotojai ne tik išvengia atsakomybės, bet ir pasipelnę įmonės sąskaita, toliau piktnaudžiaus savo teisėmis.
Prisiminkime Anicetą.Ruzgį, buvusį policijos tardytoją, kuris 2004 metais dirbo advokatu neturėdamas leidimo. Tokiu būdu apgavęs daugybę žmonių, buvo ilgai ieškomas už dokumentų klastojimą ir įvairiausius nusikaltimus įmonėms, kuriose dirbo. Tuo metu „SIB“ turėjo nemažai duomenų apie šį asmenį ir kartu su teisėsauga bei žiniasklaida paviešino jo neteisėtus darbus. „SIB“ įspėja, jog verslininkai turėtų būti budrūs, mat rinkoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai pareigūnai, atleisti iš valstybinių paslaugų sektoriaus, eina į privatų ir toliau tęsia nusikalstamą veiką.
Anot Vidaus reikalų ministerijos viceministro Algimanto Vakarino, valstybinis sektorius turi pakankamai griežtas atrankos taisykles priimant asmenis į valstybės tarnybą, tad jau neberizikuojama priimti jau kartą atleistą darbuotoją. Priešingai yra privačiame sektoriuje. Šioje rinkoje verslininkai turi pilną laisvę pasirinkti sau tinkamą darbuotoją, t.y. pagal savo iškeltus reikalavimus. Matyt, todėl korumpuoti ar atleisti iš valstybinių paslaugų sektoriaus asmenys eina būtent į privatų.
Darbo siekiama visais įmanomais būdais
Rinkoje daugėjant laisvos darbo jėgos, darbdaviai, priimdami į darbą naują darbuotoją, iš pažiūros turi pasirinkimo laisvę ir gali siūlyti sau palankesnes sąlygas (taip pat ir atlyginimo dydį), darbuotojams kelti aukštesnius reikalavimus, organizuoti didesnį konkursą darbo vietai užimti. Todėl neretai darbuotojai, siekdami užimti norimas pareigas, savo gyvenimo aprašymus (CV) praturtina sparnuotomis frazėmis apie darbo patirtį, arba, priešingai, nutyli neigiamus faktus.
Imamasi gudrybių ir pateikiant rekomendacijas. Darbdaviai susiduria su nekompetentingais darbuotojais, kurie rekomendacijas pasirašo patys, nurodydami savo giminaičių ar draugų kontaktus. O pastarieji, esant reikalui, papasakoja koks komunikabilus, greitos orientacijos ir darbštus (tai bene dažniausi žodžiai, jau tapę šablonais, apibūdinant asmenines savybes) yra kandidatas vienai ar kitai pozicijai užimti.
A. Čelkonas teigia: „Spaudoje ir televizijoje apstu pranešimų apie tai, kaip įmonės darbuotojai vagia, meluoja, bendradarbiauja su konkurentais, paraleliai kuria savo verslą, įsidarbina su padirbtais diplomais, savavališkai disponuoja įmonės turtu, klastoja buvusių darbdavių rekomendacijas ir naudoja kitus apgaulės metodus. Tačiau asmenys, pateikę tikrovės neatitinkančius faktus ir tokiu būdu prisijungę prie įmonės kolektyvo, nesulaukia jokios teisinės atsakomybės“.
Socialinių mokslų daktaras, psichologas, turintis 10 metų patirtį socialinės psichologijos tyrimų srityje V. Legkauskas teigia: „Neteisingų duomenų pasitaiko. Paprasčiausias būdas jiems išsiaiškinti yra kryžminė apklausa ir informacijos rinkimas iš nepriklausomų šaltinių. Galima pasikliauti rekomendacijomis, kurių šaltinis nepriklauso nuo kandidato (nėra jo draugas ar pan.). Atrankas vykdantys specialistai labiausiai linkę pasikliauti tomis rekomendacijomis, kurių autorius pažįsta patys“.
„Džiugu, kad vis daugiau darbdavių sutinka pasidalinti patirtimi apie buvusius darbuotojus. Patys susidūrę su panašiomis problemomis verslininkai tampa vis atviresni. Vis dėl to nereikėtų per daug pasikliauti vienu informacijos šaltiniu. Darbdavys gali jausti kartėlį dėl buvusio darbuotojo, tad tikėtina, jog išsakyta nuomonė gali būti subjektyvi,“ – įspėja A.Čelkonas.
Nepatikimi darbuotojai – žingsnis bankroto link
„ Įsigaliojus naujos formos socialinio draudimo pažymėjimams, darbdavys nebegali sužinoti, kiek žmogus uždirbdavo ankstesnėje darbovietėje ir už ką iš jos buvo atleistas. Tuo tarpu šiandien prie specialios duomenų bazės, teikiančios visa informaciją apie darbuotoją, gali prisijungti tik valstybinės įstaigos, o verslininkams belieka pasitikėti darbuotojų pateikta informacija, kuri, deja, ne visada atspindi tikrovę.
Įmonės darbuotojai – tai vienas iš svarbiausių faktorių, įtakojančių įmonės sėkmę arba bankrotą. Niekam ne paslaptis, kad atsidavęs ir geriausio rezultato siekiantis darbuotojas – didžiausias bendrovės turtas. Tik iniciatyvūs, siekiantys tobulėti darbuotojai gali padėt išvengti įmonėms nesėkmių ir nuostolių pasaulinės recesijos laikotarpiu. Deja, daugelis darbuotojų, o ypač jaunų, tiesiog siekia susirasti darbą bei gauti stabilų, o ne nuo darbo rezultatų priklausantį atlyginimą. O darbdaviui, norint atleisti darbo rezultatais nesuinteresuotą darbuotoją, kuris tiesiog sėdi darbo vietoje, taip „stumdamas“ dienų dienas, gali tekti susidurt su įvairiais sunkumais: tokie darbuotojai savo pareigų dažnai neatlieka, bet skundus valstybinei darbo inspekcijai suskumba rašyti pirmieji, taip neva gindami savo pažeistas teises,“ – nuogąstauja A. Čelkonas.
Bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių finansinius įsipareigojimus darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi, padengia Garantinis fondas. 2008 metais negavusiems įmokų darbuotojams iš šio fondo skirta 18,2 mln. litų. Anot Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendrojo skyriaus vyriausiosios specialistės Astos Lukošaitienės, fonde yra sukaupta 115 mln. litų. Šiais metais jau pateiktos 235 paraiškos, pagal kurias lėšų poreikis dengti kreditorinius reikalavimus 7203 darbuotojams sudaro 17,3 mln. litų. Sparčiai augant bankrotų skaičiui visuomenėje iškyla dvejonių, ar pakaks Garantinio fondo lėšų rezervo, tačiau A. Lukošaitienė patikino, jog net ir dvigubai padidėjus išmokų iš Garantinio fondo poreikiui, darbuotojų kreditoriniai reikalavimai bus patenkinti.
Skolų išieškojimo biuras
