Gruodžio 1 d. registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 10,1 proc., arba 0,8 proc. punkto mažiau nei lapkritį ir 5,4 proc. punkto mažiau nei pernai gruodį. Jaunimo iki 29 metų amžiaus nedarbas siekia 7,3 proc., o vyresnių nei 50 metų amžiaus asmenų – 13,2 proc.
Trūksta žinių, motyvacijos ir noro mokytis
Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė piešia statistinio Lietuvos bedarbio portretą. Ji akcentuoja, kad situacija darbo rinkoje grįžo į iki pandemijos stebėtą lygį.
„Išsilygino situacija lyčių atžvilgiu. Jei pandeminiu laikotarpiu buvo labai išaugęs moterų nedarbas dėl to, kad dauguma jų dirbo paslaugų ir maitinimo sektoriuje, tai šiuo metu situacija vėl yra apylygė, kaip ir buvo iki pandemijos.
Visose tikslinėse grupėse nedarbo rodikliai mažėjo, išskyrus augimą ilgalaikio nedarbo 1,3 proc. Tam įtakos turi besitęsiančios pasekmės to, kad ilgesnį laiką buvo sustabdytos veiklos ir žmonių integracija į darbo rinką“, – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete kalbėjo I. Balnanosienė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad Lietuvoje ilgalaikių bedarbių situacija yra itin sudėtinga. 2021 m. gruodžio 1-ąją šalyje skaičiuojami 21,4 tūkst. asmenys, kurių registracijos Užimtumo tarnyboje trukmė yra ilgesnė nei 2 metai. Iš jų 7,5 tūkst. bedarbio statusą turi ilgiau nei 3 metus.
Tarp ilgalaikių bedarbių moterų yra šiek tiek daugiau nei vyrų. Kas antras ilgalaikis bedarbis – vyresnis nei 50 metų amžiaus.
Daugiau nei trečdalis (35,2 proc.) neturi profesinio pasirengimo, 2 iš 5 ilgalaikių bedarbių įgiję profesinę kvalifikaciją. 63 proc. ilgalaikių nedarbių nedarbo trukmė – nuo 1 iki 2 metų.
„Ilgalaikis nedarbas – sąlyginis rodiklis, su kuriuo turime tikrai labai rimtų iššūkių, dėl kurio sprendžiami ir užimtumo pertvarkos klausimai sistemoje, ieškoma kitų būdų, kaip galima tą rodiklį mažinti ir tuos žmones aktyvinti“, – pasakojo I. Balnanosienė.
Jos teigimu, dauguma ilgai Užimtumo tarnyboje registruotų žmonių gyvena atokiau nuo didžiųjų miestų ir darbo vietų koncentracijos, turi problemų su susisiekimu. Vis tik opiausia problema – kvalifikacijos klausimas.
„Labai didelė žmonių dalis šioje tikslinėje grupėje yra visiškai be profesinio pasirengimo. Apie 39 proc. turi įgiję profesinę kvalifikaciją, tačiau tai padaryta prieš daugiau nei 15 metų. Tai reiškia, kad net ir su profesine kvalifikacija ilgalaikis bedarbis integruojasi į darbo rinką lėčiau, nes jo turima kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių.
Susiduriame ir su perkvalifikavimo problemomis. Dėl to, kad ilgą laiką nedirbęs, ypač vyresnio amžiaus, žmogus, jo motyvacija mokytis apskritai yra labai maža. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą kompetencijos stoka yra didžiulė. Didžioji dalis apklaustų žmonių, net ir turėdami visas sąlygas mokytis, to nedarytų. Dirbame su savivalda labai intensyviai, su karjeros konsultantais, vien tam, kad pakeistume šitą požiūrį“, – sakė Užimtumo tarnybos vadovė.
Probleminės išlieka Lazdijų (19,8 proc. bedarbių), Ignalinos (18,1 proc.) bei Zarasų (16,5) rajonų savivaldybės. Mažiausias nedarbas Klaipėdos rajone (5,4 proc.) ir Neringoje (6,6 proc.).
Iš penkių didžiųjų šalies miestų mažiausiai asmenų darbo neturi Šiauliuose – 7,5 proc., daugiausiai – Kaune – 10,8 proc.
„Dominuoja nedirbantys, iš paslaugų sektoriaus atėję Kauno miesto gyventojai, kurie neturi profesinio pasirengimo visiškai. Šitas miestas ilgą laiką jau išsiskiria, kaip didžiausio nedarbo teritorija“, – pridūrė I. Balnanosienė.
100 tūkst. laisvų darbo vietų
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva skaičiuoja, kad Lietuvoje laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau nei skelbia oficiali statistika. Tačiau jų užpildyti nepavyksta ne tik dėl darbuotojų kompetencijos trūkumo, bet ir motyvacijos stokos.
„Tai būtų apie 100 tūkst. laisvų darbo vietų. Ne tik apie bedarbių įdarbinimą reikėtų kalbėti. Bedarbių motyvaciją darbdaviai vertina ne itin gerai. Įdarbinti bedarbių nepavyksta net 64 proc. darbdavių, motyvacija nepatenkinti yra 42 proc. Taip pat ir kvalifikaciją vertina daugiau kaip trejetu tik 40 proc. darbdavių. Suprantama, reikia labai daug investuoti į perkvalifikavimą, kad tie žmonės būtų realiai pajėgūs įsitraukti į darbo rinką. <...>
100 tūkst. laisvų darbo vietų yra todėl, kad į skelbimus dažniausiai atsiliepia keli žmonės į 100 darbo vietų. Be to, atsitinka taip, kad į darbo pokalbį ateina išgėrę. Darbdavių patirtis, įdarbinant dabartinius bedarbius, yra tikrai labai nepalanki“, – posėdyje pasakojo E. Leontjeva.
Seimo narys Justas Džiugelis Užimtumo tarnybos vadovės I. Balnanosienės teiravosi, kiek darbo pasiūlymu suteikta minėtiems 21,4 tūkst. ilgalaikiams bedarbiams. Ji pripažino, kad esama žmonių, kurie nesulaukia nė vieno pasiūlymo įsidarbinti.
„Negalėčiau pasakyti, kiek pasiūlymų yra pateikta. Yra tokių žmonių, kuriems nė vienas pasiūlymas nepateiktas vien dėl to, kad jų integracijos atotrūkis nuo darbo rinkos yra didelis, ne dėl to, kad jie nenori priimti pasiūlymų, o dėl to, kad jie šiuo metu negali. Tai yra socialinės atskirties problemos ir jeigu mes tokias nustatome, tai mes dirbame su atvejo vadybininkais savivaldoje.
Jeigu žmogaus įsidarbinimo galimybės vertinamos daugiau nei 49 proc., tai tokie žmonės per metus yra gavę ne mažiau nei šešis pasiūlymus įsidarbinti mieste, ne mažiau nei keturis regione.
Kalbant apie perkvalifikavimą, Lietuvoje šiuo metu turime dvi specialybes, kurių yra beprotiškas trūkumas, labai mažas besimokančių skaičius. Tai slaugos specialistai ir mėsininkai. Nei įvežta darbo jėga, nei perkvalifikavimas negali atliepti šitų poreikių“, – sakė I. Balnanosienė.
Praras bedarbio statusą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo panaikinti bedarbio statusą, jei žmogus be svarbių priežasčių du kartus per vienerius metus atsisakytų siūlomo jam tinkamo darbo. Anksčiau svarstyta tam numatyti šešis mėnesius.
Ministerijos teigimu, bedarbio kvalifikaciją ir kompetenciją atitinkantis darbas asmeniui būtų siūlomas devynis mėnesius.
Užimtumo įstatymo pataisos numato, kad žmogui siūlomas darbo užmokestis pirmus tris mėnesius turėtų siekti bent 80 proc. buvusio atlyginimo, o ketvirtą-devintą mėnesiais – 60 proc. Jis taip pat negalėtų būti mažesnis už jo tuo metu gaunamą nedarbo išmoką.
Nuo 10-to mėnesio tinkamas darbas bus laikomas toks, kuris nebūtinai atitinka kvalifikaciją, kompetenciją, bet atitinka sveikatos būklę ir kelionės iki darbo vietos ir atgal trukmę bei išlaidas.
Bedarbio statusą siūloma naikinti, jeigu žmogus be svarbių priežasčių du kartus per dvylika mėnesių atsisako siūlomo jam tinkamo darbo, du kartus per šešis mėnesius nepraneša, kad savarankiškai ieško darbo.
Užimtumo tarnyba bedarbio statusą iš karto panaikintų ir tuo atveju, jeigu gautų informacijos apie bedarbio nelegaliai gaunamas pajamas ir nelegalų darbą.
Jeigu Užimtumo tarnyba nustatytų, kad bedarbis dėl konkrečių priežasčių yra nepasirengęs dirbti, jam būtų panaikinamas bedarbio statutas ir suteikiamas nedirbančio darbo rinkai nepasirengusio asmens statusas. Tuomet tarnyba, savivaldybių institucijos ir įstaigos jam turėtų teikti pagalbą sprendžiant nedarbo problemas.
Be to, toks žmogus liks apdraustu sveikatos draudimu valstybės lėšomis.
Ministerijos duomenimis, naujai tvarkai papildomai kitais metais reikėtų 5,1 mln. eurų, 2023 metais – 7,1 mln. eurų, o 2024 metais – 9,6 mln. eurų lėšų. Dalis jų būtų skiriama iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano.
