Pameistrystė – tai įmonei reikalingi įgūdžiai
Būtent taip šį profesijos mokymo būdą apibūdina Mažeikiuose įsikūrusios elektros ir automatikos įrangos montavimo ir remonto srityje dirbančios įmonės UAB „Elics engineering“ technikos direktorius Arūnas Vaidyla. „Domėtis galimybe įdarbinti pameistrius pradėjome dar kurdami įmonę, nes surasti gerų, patirties turinčių specialistų nėra paprasta. Be to, mes dažniausiai dirbame pramonės įmonėse, todėl kai profesijos besimokantis žmogus dirba mūsų įmonėje, jis įgyja specifinės, būtent mums reikalingos patirties“, – aiškina jis.
„Esminis skirtumas – mokykloje mokomės teorijos, o įmonėje dirbame tikrą darbą, todėl įgijau daug patirties. Net užsienio kalbos geriau pramokau, nes su užsakovais kartais tenka bendrauti angliškai. Jei tik yra galimybė, visiems rekomenduoju mokytis pameistrystės būdu“, – sako automatinių sistemų eksploatavimo mechatronikas Tadas Gudauskas – buvęs Mažeikių politechnikos mokyklos mokinys ir UAB „Elics engineering“ pameistrys, su šia įmone siejantis savo profesinę ateitį.
Įmonei užsiauginti specialistus brangu
„Tik suvirintojas gali išmokyti mokinį, kaip tinkamai suvirinti. Turiu galvoje tai, kad geriausiai amato gali išmokyti to amato meistras, todėl viliuosi, kad ateityje pameistrystės būdu profesijos mokysis bent 80 % profesinio mokymo įstaigų mokinių“, – teigia UAB „Arginta Group“ direktorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas ir Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiumo narys Gintautas Kvietkauskas.
Vandentvarkos, įrenginių projektavimo ir gamybos srityse dirbanti „Arginta Group“ yra išbandžiusi įvairius specialistų rengimo modelius. „Maždaug prieš 8 metus besiplečiančiai mūsų įmonei labai trūko kvalifikuotų suvirintojų. Patys važinėjome po profesines mokyklas jų ieškodami. Paaiškėjo, kad mokyklose ruošiamų suvirintojų kvalifikacija neatitiko mūsų poreikių. Nieko keisto, kad įmonėse naujos technologijos įdiegiamos greičiau, nei atnaujinamos mokymo programos ir profesinių mokyklų mokymo bazė, tačiau mes negalėjome laukti ir nusprendėme ruošti suvirintojus patys“, – prisimena G. Kvietkauskas.
Verslininkas pasakoja, kad parengti įmonės poreikius ir europinius standartus atitinkančias mokymo programas prireikė kelių mėnesių, o paruošti bendrovės poreikius atitinkantį specialistą „nuo nulio“ truko dar apie tris mėnesius.
„Per metus suvirintojų skaičius mūsų įmonėje išaugo nuo kiek daugiau nei 20-ies iki 65-ių“, – sako įmonės vadovas. Tačiau bendrovei tai kainavo apie 145 tūkst. eurų. Tai buvo didelė našta, todėl buvo nuspręsta ieškoti kitos išeities ir tarpininkaujant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įmonė pradėjo bendradarbiauti su Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centru. „Kartu pradėjome kurti modelį, kaip bendromis jėgomis parengti įmonei reikalingų kompetencijų turinčius specialistus. Dabar pas mus dirba jau apie 100 su šiuo mokymo centru pameistrystės būdu paruoštų suvirintojų“, – pasakoja G. Kvietkauskas. Anot jo, nemažai buvusių pameistrių jau pakilo karjeros laiptais, o tai įmonei taip pat naudinga: „Nemažai buvusių pameistrių jau tapo puikiais suvirinimo inžinieriais, kokybės, gamybos vadovais, technologais, padalinių vadovais, nes gerai išmano įmonės specifiką“.
Lietuviai kuria savo modelį
Dabar, kai ketvirtoji pramonės revoliucija kelia vis naujus iššūkius, technologijos sparčiai kinta, pameistrystė yra pigiausias ir efektyviausias būdas paruošti šalies ūkiui reikalingus kvalifikuotus darbuotojus – tokius, kokių reikia modernioms įmonėms, teigia G. Kvietkauskas. Būtent dėl to dar 2019 m. LPK, kartu su kitomis didžiausiomis Lietuvos verslo organizacijomis pasirašė susitarimą skatinti pameistrystės plėtrą. „Mes siekiame, kad daugėtų kvalifikuotų darbuotojų, jų rengimas maksimaliai atlieptų darbo rinkos poreikius, o darbdaviai tiesiogiai dalyvautų rengiant specialistus ir prisiimtų atsakomybę dėl jų įgyjamos kvalifikacijos. Tai sudaro palankesnes sąlygas didinti įmonių produktyvumą ir valstybės ekonomikos konkurencingumą“, – pabrėžia G. Kvietkauskas.
Tačiau Vokietijos, kurioje pameistrystė yra itin populiarus mokymo būdas, modelis Lietuvai netinka. „Vokietijoje įmonės labai didelės, jos gali steigti savo mokymo centrus, o pas mus dauguma įmonių mažos arba vidutinės, joms tai per brangu. Pas mus tokių centrų funkciją, atsižvelgdami į įmonių poreikius, galėtų atlikti modernūs sektoriniai mokymo centrai, bendradarbiaudami su šakinėmis verslo asociacijomis, kurios žino, kokių specialistų įmonėms reikia. Bendromis jėgomis galima būtų sukurti šakinius kompetencijų centrus, pavyzdžiui, inžinerinės pramonės kompetencijų centrą, kuris padėtų operatyviai koreguoti mokymo programas, egzaminų klausimynus ir pan.“, – aiškina verslininkas.
Anot G. Kvietkausko, populiarinti pameistrystės mokymo formą reikia ne tik tarp mokinių ir jų tėvų, bet ir tarp verslininkų, nes dalis jų vis dar nežino, kas yra tikra pameistrystė ar įsivaizduoja ją kitaip. „Tai ne praktika, kai profesinio mokymo įstaiga atsiunčia mokinį keliems mėnesiams. Tai nuolatinis darbas įmonėje, realioje darbo vietoje, kuris derinamas su teorijos mokymusi mokymo įstaigoje. Tai bendras mokinio, mokyklos ir įmonės darbas, nes būsimam specialistui reikia ir praktinių įgūdžių, ir teorinių žinių. Todėl ir pameistrystės darbo sutartis trišalė – mokinys, mokykla ir darbdavys“, – teigia G. Kvietkauskas.
Nauda įmonei, žmogui ir valstybei
Verslininkas mano, kad nemenką postūmį populiarinant pameistrystę suteiks 20 mln. eurų, kurie artimiausiu metu bus skirti šiai mokymo formai plėtoti, bei ES fondų lėšos, kurios iki 2027 m. bus skirtos profesinio mokymo įstaigoms stiprinti. „Verslui pameistrystė – papildomos sąnaudos: medžiagos, kurių nemažai sugadinama, nepagaminta produkcija, meistro darbo laikas, atlyginimas, kurį darbdavys moka meistrui ir pameistriui.
Administracinės naštos verslui sumažinimas ir finansinė paskata motyvuotų įmones, ypač mažesnes, aktyviau įsitraukti į specialistų paruošimą“, – sako verslininkas. Jis priduria, kad valstybei investicija į pameistrystės plėtrą grįš su kaupu: „Profesinio mokymo įstaigų išlaidos praktiniam mokymui sumažės, o sutaupytas lėšas bus galima skirti darbuotojų kvalifikacijai kelti, mokymo turiniui gerinti. Įmonėms sumažės darbuotojų parengimo ir perkvalifikavimo kaštai, nestokodamos kvalifikuotų darbuotojų jos galės plėsti gamybą bei sumokės daugiau mokesčių. Besimokančiųjų motyvacija padidės, nes pameistriai žinos, jog jų įgūdžiai bus naudingi darbe. Jie kur kas greičiau integruosis į gamybą ir kurs pridėtinę vertę, dirbs kvalifikuotą, gerai apmokamą darbą. Ši investicija valstybei sugrįžtų net tokiu atveju, jei mažinant įmonių kaštus pameistriai gautų ne atlyginimą, nuo kurio mokami mokesčiai, o pameistrystės stipendiją“.
Ketvirtoji pramonės revoliucija panaikins daug žemesnės kvalifikacijos darbuotojams skirtų darbo vietų, todėl, sako LPK viceprezidentas G. Kvietkauskas, pameistrystę verslas vertina ir kaip būdą greitai perkvalifikuoti tuos, kuriems trūksta tam tikrų kompetencijų: „Pavyzdžiui, galėtume sukurti 3 mėnesių trukmės modulius, kad šie darbuotojai galėtų patobulinti turimus ir įgytų naujų praktinių įgūdžių bei teorinių žinių. Tuomet užuot mynę Užimtumo tarnybos slenksčius, jie sėkmingai sugrįžtų į darbo rinką“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Profesinio mokymo ir mokymosi visą gyvenimą populiarinimas Lietuvoje“, finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis.
