Kodėl kartais teatrų režisieriai vaikšto susinervinę, aktoriai sutrikę, o pertraukos tarp spektaklių dalių užtrunka kiek ilgiau, nei įprasta?
Pasirodo, tai ne visada būna tik teatralų kūrybinės kančios – kartais prie jų prisideda žmonės, kurie spektakliui svarbūs, tačiau mes jų nematome. Vienas jų - jau tris dešimtmečius teatre dirbantis, neseniai 50 m. jubiliejų atšventęs Almantas Bučius, rašo „Respublika“.
A. Bučius - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenos įrengimų skyriaus vadovas. Jis teatro užkulisius stebi dar nuo tada, kai buvo 17-metis.
Įtrauktas į liūną
Anuomet A.Bučius darbo į teatrą ieškoti atėjo vien dėl to, kad norėjo mokytis vakarinėje mokykloje ir tam reikėjo turėti darbą. Tuometiniame Akademiniame dramos teatre A. Bučius gavo darbo, tačiau nė neketino jame ilgai užsibūti.
„Galvojau laikinai padirbti, bet užsisėdėjau. Įtraukė mane į tą liūną, - šyptelėjo ilgus metus dekoracijų montuotoju dirbantis vyras. – Būdavo įdomu. Darbas nemonotoniškas. Skirtingi spektakliai, jų dekoracijos“.
Teko ragauti aktoriaus duonos
A. Bučius neslepia, kad jaunystėje jį viliojusios ilgos gastrolės, kai galėdavo išvažiuoti iš namų, ir... scena. Jis prisimena, kai į gastroles teatras nepaimdavo kai kurių aktorių, tad kareivių ar kiti panašūs vaidmenys be tekstų atitekdavo jam. Už tai ir vieną kitą papildomą rublį užsidirbdavo.
„Buvo spektaklis, kuriame ir kalbėti teko. Vytautas Tomkus jame į skrynią įlįsdavo, o mums ją ne tik išnešti reikėdavo, bet ir porą žodžių pasakyti. Buvo dar viena vaidybinė patirtis, kai aktorius pamiršo, kad po pertraukos jam reikės vėl į sceną išeiti, persirengė ir dingo. Tad tekstas man buvo greitai susakytas, į sceną išėjau ir kalbėjau, - į prisiminimus leidosi A. Bučius. - Bet tai jau seniai buvo, jaunystės dalykai“.
Dirba visą dieną
Dabar dekoracijų montuotojas užsiima tik savo darbu. Tuometinam Akademiniam dramos teatrui perikrausčius į Gedimino prospektą Vilniuje A. Bučius dirbo ten, o kai Vilniaus Mažasis teatras įsikūrė kitoje vietoje, perėjo dirbti į ją.
Vyras pasakojo, kad jo darbas labai panašus į daugelio žmonių darbą: jis neprasideda tik vakare prieš spektaklį. Į darbą A. Bučius skuba ankstyvąrytą. Nuo pat ryto teatro scenoje statomos dekoracijos, vėliau prie jų darbuojasi apšvietėjai, visi šie darbuotojai stebi spektaklį, keičia dekoracijas, o po spektaklio jas išrenka.
Rimo Tumino „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Revizorius“, Jono Vaitkaus „Svajonių piligrimas“ - A. Bučius vardijo spektaklius, kuriems parengtidekoracijas yra sudėtinga. Pasirodo, vien spektaklio „Vyšnių sodas“ dekoracijas sumontuoti reikia bent keturių valandų.
Svarbiausia atsakomybė
„Dabar dirbame septyniese, dviem pamainom. Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, iš pažįstamų dekoracijų montuotojų liko gal tik du ar trys. Keičiasi žmonės, neretai studentai ateina. Dabar turime darbuotojų, kurie čia jau ilgesnį laiką, - kalbėjo teatro scenos įrengimų skyriaus vadovas. - Iš ateinančių žmonių matosi, kas dirbs teatre. Yra tokių, kurie ateina kaip į statybas. Būna ir tokių, kurie vos atėję į darbą žiūri skeptiškai, o po to jį labai pamėgsta. Čia nebūtina būti meniškos sielos, būtina turėti atsakomybę“.
Pats A. Bučius prisipažino anksčiau kartais pasvarstydavęs, ar nevertėtų kokio kito darbo išbandyti. Bet vis likdavo. Juk teatre visą vasarą atostogos. Tiesa, ir trūkumų yra - darbas savaitgaliais. Užtat pirmadieniai laisvi.
Lankydamasis kitų teatrų salėse, A. Bučius sunkiai geba atsiriboti nuo profesionalaus žvilgsnio į dekoracijas: kaip kas pritvirtinta, kur koks brokas išlenda.
Norėtų dažniau būti žiūrovu
Meilė teatrui A. Bučio gyvenime taip pat ne paskutinė. Vyro žmona - teatro grimerė. Brolis ir brolio žmona - aktoriai. Tarp giminaičių – dar ne vienas scenos žmogus. „Teatras man ir darbas, ir gyvenimo būdas“, - tikino A. Bučius.
Jis apgailestauja, kad turėdamas galimybę kasdien būti teatre, ne visus Vilniaus mažojo teatro spektaklius yra matęs iš žiūrovų pusės.
„Kartais pasižiūriu spektaklius per peržiūras. Bet yra ir tokių, kuriųnesu matęs. Pavyzdžiui, taip norėtųsi „Maskaradą“ pažiūrėti, bet turi dirbti, nes yra dekoracijų keitimų. Taip jo ir nemačiau“, - skėsteli rankomis A. Bučius. Tačiau jam įdomu stebėti scenos šedevrus ir iš užkulisių pusės. Yra tokių spektaklių, kuriuos jam ir šimtus kartų būtų įdomu žiūrėti.
Būdamas nematomos teatro dalies atstovas A. Bučius nemažai bendrauja ir su „matomaisiais“. Jis sako, kad daugelis režisierių ir aktorių yra draugiški, su visais palaiko gerus santykius. Tačiau čia pat vyras šypteli: „Nors yra ir sužvaigždėjusių. Ir tarp vyresnių, ir tarp jaunų“.
Zita Voitiulevičiūtė
