Andžejus nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Vidurinę mokyklą baigė mokydamasis namuose – dvylika metų jį mokyti ateidavo mokytojai. Andžejus sako, kad tais laikais negalią turintys vaikai neturėjo galimybių mokytis kartu su visais, o važiuoti į internatą Kaune arba Prienuose vaikinas nenorėjo, tad beliko namų mokymas.
Pradžia – neįgaliųjų dienos centre
A. Matusevič sako, jog niekada nesvajojo tapti aktoriumi. „Galvojau, kad pabaigus mokyklą reikia kažką veikti, bet ką konkrečiai veiksiu, nežinojau“, – sako pašnekovas.
Kaip tik tuo metu jį pakvietė ateiti į neįgaliųjų dienos centrą, kur buvo statomas spektaklis pagal Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. „Išmokau tekstą, mane pagyrė, kad turiu gerą atmintį ir pakvietė prisijungti prie kolektyvo. Pagalvojau – pabandysiu, jeigu nepatiks, juk galėsiu išeiti“, – prisimena Andžejus ir sako, jog nuo tada prasidėjo jo kaip aktoriaus kelias.
Mėgėjų aktorių kolektyvas su spektakliu „Mažasis princas“ išvažinėjo visą Lietuvą. Vėliau statė kitus spektaklius, dalyvaudavo konkursuose „Pasijuokime kartu“, iš kurių daug kartų grįžo su prizais.
Trupės aktoriai vieną dieną nusprendė – užteks būti mėgėjais, reikia siekti profesionalumo. „Susiradom VšĮ „Mažoji akademija“, jos dėstytojai mums skaitė paskaitas. Paskui pastatėm diplominį spektaklį „Pelninga vieta“, kuris susilaukė didelio atgarsio. Kartu su mumis mokėsi ir Svetlana Šulc, vėliau įkūrusi „Naująjį teatrą“, kuriame jau aštunti metai dirbu“, – pasakoja A. Matusevičius.
Tenka įveikti kliūtis
Vežimėliu judančiam Andžejui pasiekti darbo vietą – teatrą – nėra paprasta. Aktorius su mama gyvena ketvirtame aukšte, todėl nuvykti į repeticijas ir pasirodymus jam padeda socialinis taksi: „Užsisakau taksi ir asistento paslaugas, ir mane su vežimėliu nuneša žemyn“. Andžejaus teigimu šias paslaugas reikia užsisakyti iš anksto – prieš savaitę, todėl jeigu vyksta neplanuotos repeticijos, jam ne visada išeina jose dalyvauti.
Andžejus sako, kad, nors gyventi ketvirtame aukšte nėra patogu, socialiniame būste jis gyventi nenorėtų – pažįsta daug neįgaliųjų, kurie savo socialiniais būstais nėra patenkinti. „Mano bute pritaikytas tik vonios kambarys, bet buto keisti nenorėčiau, nes gyvenu sostinės centre, darbovietė yra šalia, Jakšto gatvėje“, – tvirtina aktorius.
Jis neįsivaizduoja, kaip reikėtų į darbą važiuoti iš kokio nors sostinės mikrorajono – nors ir yra žemagrindžių autobusų, bet jų vairuotojai ne visada nori padėti. „Kartą su mama stotelėje laukėm autobuso, norėjom važiuoti į Rusų dramos teatrą, – pasakoja aktorius. – Atvažiavus autobusui mama vairuotojui parodė, kad sustotų prie šaligatvio bordiūro, bet jis išleido žmones ir nuvažiavo“. Andžejus sako, kad Vilniuje yra ir geranoriškų vairuotojų, bet tokių daugiau Kaune – ten vairuotojai nelaukia, kol paprašysi – pastato autobusą, kur reikia, nuleidžia trapą, padeda įvažiuoti į autobusą.
Aktorius teigia, kad dažnai susiduria su nepatogumais dėl nepritaikytos aplinkos: „Važiuodamas vežimėliu visą laiką turi galvoti, kaip įveikti bordiūrus, o kai to neišeina padaryti, prašau žmonių pagalbos. Aišku, visada maloniausia, kai gali būti savarankiškas“.
Neseniai Andžejus metus mokėsi multimedijos technologijų – išbandyti tokią programą jam pasiūlė viena socialinio taksi savanorė. „Sutikau, nes norėjau išmokti filmuoti, montuoti“, – sako Andžejus. Kadangi paskaitos vyko nepritaikytoje aplinkoje, jį su vežimėliu laiptais užnešdavo bendramoksliai. „Kai jie pirmą kartą pamatė mane atvažiavusį vežimėliu, visi išsprogino akis“, – prisimena Andžejus. Jis sako, kad Lietuvoje viešumoje negalių turinčių žmonių vis dar nėra daug.
Darbas labai patinka
Aktorius sako, kad pirmuosius kartus išeidamas į sceną jaudindavosi, o dabar tokio jaudulio nebejaučia. Turi gerą atmintį, todėl kai mokosi savo tekstą, pasimoko ir partnerių tekstus, kad, jei kas, jiems galėtų scenoje padėti.
Andžejui jo darbas labai patinka, jis džiaugiasi šiltais kolegų tarpusavio santykiais. Teatre vaidina įvairias kitas negalias – regėjimo, klausos, psichikos – turintys aktoriai, o režisierė S. Šulc, pasak Andžejaus, taip skirsto vaidmenis, kad scenoje negalios matytųsi kuo mažiau.
Andžejaus teigimu, neįgaliųjų teatrui išgyventi nelengva – neturi nei savo patalpų, nei nuosavos transporto priemonės, todėl kur nors važiuojant vaidinti, reikia nuomoti autobusiuką. „Kol kas egzistuojam, o kaip bus toliau, nežinia. Aišku, norėtųsi, kad teatras galėtų dirbti kuo ilgiau ir kad galėtume vaidinti ne tik Lietuvoje, bet kad mūsų spektaklius pamatytų ir užsienyje“, – sako „Naujojo teatro“ aktorius.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
