LR seimas uzsiima ne savo istatymdavystes darbu. Zemaitaitis padeklamavo tautosakoj gerai zinoma eilerastuka …

Gyvenimo įgūdžių programa: kai negalime pastatyti daržinės, statome komunizmą
Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ
-- kai daržinei nėra lentų, tai statome... komunizmą. Kai nesugebame mokyti fizikos, chemijos, matematikos, mokome... gyvenimo įgūdžių.
Vienas mano mėgstamiausių ir, mano galva, geriausiai iliustruojančių šiandieninę mūsų valstybės situaciją anekdotų yra apie daržinę ir komunizmą. Gilus sovietmetis. Kolūkio susirinkimo darbotvarkė: pirmasis klausimas – daržinės statyba, antrasis – komunizmo statyba. Kadangi daržinei nėra lentų, iš karto pereita prie antrojo klausimo.
Ginčai dėl gyvenimo įgūdžių programos verda ir kunkuliuoja. Kiekvienas į juos ateina su savo „tiesa“ ir „netiesa“, tiksliau, su motyvais, kurie niekam, o ypač diskusijos oponentams, nėra įdomūs. Kodėl? Nes kalba eina ne apie gyvenimo įgūdžių ugdymą. Kalba eina apie tai, kas ciesoriaus, ir kas Dievo. Kokios funkcijos yra patikimos valstybei, ir kokios – šeimai. Ir kiek valstybė gali kištis į savo piliečio ir centrinės valstybės ląstelės – šeimos – gyvenimą. Va dėl to kišimosi ir yra esminis karas. Ir gyvenimo įgūdžių programa, lytiškumo ugdymas yra šio karo epizodai ir mūšiai. Ir kol nebus sutarta dėl esminių valstybės ir individo paliaubų sąlygų bei valstybės ir individo ribų, tol taikos nebus.
Paradoksalu, bet klasikiniai liberalai ir konservatoriai teigia: mažiau valstybės, daugiau laisvės individui. Daugiau pasitikėjimo piliečiu, bendruomene. O mažąja bendruomene, bet kokios bendruomenės, įskaitant ir valstybę, prototipu yra šeima. Paradoksalu, tačiau būtent tie, kurie turi kovoti už individo ir šeimos laisvę bei autonomiją spręsti, reikalauja daugiau valstybės. Tai, kokie, pardon, liberalai yra liberalai, o konservatoriai – konservatoriai? Panašu, kad jie – kaip jūrų kiaulytės: nei jūrų, nei kiaulytės.
Kodėl apskritai reikalinga gyvenimo įgūdžių programa mokyklose? Kalbėkime atvirai: valstybė nepasitiki savo piliečiais, kad jie savo jaunąją kartą, už kurią iki 18 metų yra visiškai atsakingi, išauklės deramai. Ir tai nebūtinai tik lytinis ugdymas.
Esu bjaurus žmogus: kai visuomenėje prasideda va toks eilinis kipišas, man kyla miglotos abejonės, kad tai tėra tik dūmų uždanga. Slepianti kur kas įdomesnius dalykus.
Kalbėkime atvirai: kai valdantieji negali spręsti esminių uždavinių: tinkamai organizuoti švietimą, sveikatos apsaugą, rengti būtinas valstybės tolesnei raidai reformas, planuoti strategines tos raidos kryptis, tikslus ir uždavinius, tuomet organizuojami va tokie vajai. Kol visi kalasi dėl hipotetinės trylikametės nėščios Marytės sveikatos, labai patogiai pamirštama, kad iš rajonų (ir jau nebe tik rajonų) ligoninių masiškai bėga medikai. Ir kad ne hipotetinės, o tikros gimdyvės 90 km iš Rokiškio ar kurio kito atokesnio rajono į didmiestį gali elementariai ir nebedavežti. Kaip ir žmogaus, ištikto infarkto, insulto, patyrusio sunkią traumą. Bet gelbėti mistines trylikametes nuo nėštumo yra paprasta. O užtikrinti kokybišką, savalaikę ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, tai jau klausimas sudėtingesnis.
Ir kartu su paaugliais žirklių ir klijų metodu tobulinti prezervatyvus yra gerokai lengviau, nei mokyti juos matematikos, fizikos ar chemijos.
Prisiminkite, kad kai nėra lentų daržinei, visada pradedama imitacija: komunizmo statyba.

Bet grįžkime prie Naujojo Talibano ir jo apraiškų Lietuvoje. Viena jų – tai, kad kai kuriems politikams atrodo kur kas svarbiau ieškoti dar likusių sovietmečio paminklų ir klykti apie jų nugriovimo poreikį, nei, tarkime, sutvarkyti sostinei gėdą darantį, žmonių sveikatai bei turtui konkretų pavojų keliantį sovietų reliktą – Molėtų plentą.
Naujiesiems talibams daug labiau rūpi nugriauti kokį nors sovietinį stabą, simboliškai įžeidžiantį jų tikėjimą, nei sunaikinti ne tik gėdingą, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui keliantį sovietinį palikimą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, kur iki šiol nėra modernių sutvarkytų kelių, užtikrinančių gerą susiekimą bei reikiamą kariuomenės mobilumą.
Lietuvos naujieji talibai, kaip ir jų bendraminčiai Afganistane, linkę drausti (Afganistane – dar ir griauti) kultūros paveldą, kuris, jų įsitikinimu, gali kaip nors užgauti tikinčiųjų jausmus.
Antai protu nepasižymintis Lietuvos kultūros ministras (jis dėl to nėra blogesnis už kitus; jis tiesiog kitoks) neseniai nusprendė, jog Lietuvoje reikia skelbti „karantiną rusų didiesiems klasikams”, tarp jų – Piotrui Čaikovskiui.
Dabartinei valdžiai apskritai būdinga skelbti perteklinius karantinus, bet karantinas kultūros klasikams – tai dar palyginti nesenos ir neištirtos politinės negalios simptomas arba ganėtinai iškalbinga politinio tikėjimo išraiška. Gal, ministre, pagerbkime nacių aukas ir pravalykime repertuarus nuo Bacho ir Beethoveno kūrinių?
Naujausia kultūrinio Talibano sudeginta „ragana” – ledo šokėja Margarita Drobiazko, iš kurios prezidentas nusprendė atimti Lietuvos pilietybę. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas jau paaiškino žiniasklaidoje, kaip šis sprendimas blogai atrodo teisiniu požiūriu.
Bet mes gal pirmiausia esame ne teisinė, o religinė valstybė? Tuomet mums svarbu vadovautis credo. O pagal Naujojo Talibano credo, už neteisingą šokį iš žmogaus reikia atimti jo pilietybę, už neteisingą nuomonę – darbo vietą, už neteisingą kompozitorių – “Spragtuką” ir „Gulbių ežerą”, už neteisingą veido išraišką – galvą.