Fukušimos tragedija kaip niekada anksčiau ryškiai iškėlė klausimą: ar esi už branduolinę energiją, prieš ją, o gal – tai trečia galimybė – neutralus jos atžvilgiu? Paskutiniu metu kai kurie ligi šiol laikęsi neutraliai, neapsisprendusieji, tvirtai pasuko šalininkų pusėn.Taip bent teigė Anglijos ir Velso internetinis laikraštis „Persiscope Post“ ir pirmiausia žvilgtelėjo į esamąją padėtį.
Balandžio 7-ąją dar vienas povandeninis 7,4 balų žemės drebėjimas supurtė Japonijos šiaurės rytų pakrantę ir, kaip pranešė „Financial Times“, kai kuriose Fukušimos dalyse nutraukė elektrą. Tai sukėlė būgštavimus, kad krizė elektrinėje gali paaštrėti. Tačiau bendrovė TEPCO, Fukušimos Daiichi jėgainės savininkė ir operatorė, patikino, kad jokių naujų problemų su reaktoriumi neatsirado.
Vis dėlto, pasak tomis dienomis rašiusio dienraščio „Japan Times“, „Fukušimą lenkia tik Černobylis – bent jau toks yra Jungtinių Tautų požiūris“. Žinia, balandžio 12-ąją pati Japonija jau sulygino Fukušimą su Černobyliu. Kaip ten bebūtų, „neseni įvykiai Fukušimos elektrinėje įliejo naujos energijos į debatus branduolinės energijos klausimais“, – rašė laikraštis „Persiscope Post“ ir tęsia:
„Prie seniai prieš branduolinę energiją nusistačiusiųjų nūnai prisidėjo ir tie, kuriuos tik dabar šis klausimas pradeda jaudinti, ir jie choru reikalauja nutraukti visą tolesnę branduolinę plėtotę.
Iš kitos pusės, taip pat prognozuojamai visi branduolinės pramonės šalininkai teigia, jog toks žemės drebėjimas Japonijoje – tik kartą per tūkstantmetį pasitaikantis įvykis“, iš kurio, girdi, nereikia daryti apokaliptinių išvadų.
Paskui laikraštis pateikė kelis tiek branduolinės energijos draugų, tiek priešininkų argumentus. Pirmiausia pasisakė Masačusetso technologijos instituto mokslininkas Richardas K. Lesteris, kurio straipsnį „Fukušima nepribaigs branduolinės energijos“ išspausdino dienraštis „Wall Street Journal“.
Jame jis rašė, kad „šiemet sueina 100 metų nuo atomo branduolio atradimo, ir tik truputį daugiau nei prieš 70 metų pirmą kartą buvo įrodytas atomo branduolio dalijimasis. Istorijos požiūriu tai reiškia, kad branduolinė inžinerija šiandien yra apytikriai toje pat vietoje, kurioje elektros technologija buvo 1900-aisiais.
Dabar pažiūrėkite, kas radosi toliau: elektros energijos sistemos sukūrimas, televizija ir telekomunikacija, mikroelektronikos ir skaičiavimo revoliucijos ir daugelis kitų dalykų, kurių nė vieno 1900-aisiais elektros technologai nesitikėjo.
Lygiai taip pat niekas šiandien negali prognozuoti, kaip atrodys branduolinės energijos technologijos ateitis, sakysim, XXI-ojo amžiaus pabaigoje. Viskas, ką galime dabar užtikrintai pasakyti, yra tai, kad 2100-ųjų metų branduolinės jėgainės bus maždaug tiek pat panašios į šiandieninius lengvojo vandens reaktorius, kiek šiandieninis automobilis panašus į 1911-ųjų metų „Ford T“ modelį.“
Toliau Richardas K. Lesteris rašė, jog visą laiką kuriamos naujos medžiagos ir sistemos, kurios padarys branduolinę energiją dar saugesnę ir kad branduolinio projekto tikrai nederėtų atsisakyti.
Anot jo, jau šiandien pradedami kurti modeliai, kurių tikslas – patys save, be elektros ar žmogaus įsikišimo išsijungiantys ir aušinantys reaktoriai.
„Inovatoriai čia nebus šiandieniniai pramonės lyderiai ar atominės energijos agentūrų pareigūnai, o jaunieji studentai, kurie per pastarąjį dešimtmetį vis didesniais skaičiais stojo į universitetų branduolinės inžinerijos programas. Būtent jie įžvelgia didelius inžinerijos iššūkius konstruojant naujas, saugias ir ekonomiškas branduolinės energetikos sistemas, ir jie čia mato galimybę sumažinti didžiulę ilgalaikės klimato kaitos grėsmę.
Niekada nebuvo didesnio poreikio intelektualiniam vitališkumui, lankstumui ir kūrybingumui negu dabar. Technologiją, kuri jau dabar saugi, reikia padaryti dar – ir įrodomai – saugesnę, ir ne tokią brangią, ir atsparesnę branduolinio platinimo bei terorizmo grėsmėms, ir suderinamą su elektros energijos sistemomis ir jas valdančių įmonių pajėgumais.
Branduolinės energijos privalumai pakeičiant kurą iš iškasenų yra per dideli, kad juos ignoruotume“, – baigė savo straipsnį dienraštyje „Wall Street Journal“ Masačusetso technologijos instituto profesorius R. K. Lesteris.
Jis, atrodo, niekada savo nuomonės šiuo klausimu nepakeitė. Tačiau žurnalistas George'as Monbiotas taip padarė – iš aktyvaus branduolinės energijos priešininko virto beveik agresyviu branduolinės energijos šalininku. „Aš padariau man didžiulį nerimą keliantį atradimą“.
Jis įsitikino, kad branduolinės energijos priešininkai klaidino pasaulį dėl radiacijos poveikio žmonių sveikatai. Ir priėjo prie išvados, kad Žaliųjų aktyvistų teiginių nepalaiko mokslas, „jų negalima pagrįsti, jie stačiai klaidingi“.
Žodžiu, „mes kitiems žmonėms, ir sau, padarėme baisią meškos paslaugą“.
Tačiau „New York Times“ tinklaraštyje „Dot Earth“ Andrew C. Revkinas rašė, kad gali būti gerai teigti, kaip tai darė G. Monbiotas, kad branduoliniai reaktoriai nepalyginamai saugesni už anglies kasyklas, jei kalbame apie prarastų gyvybių skaičių. O vis dėlto – „argi branduolinė energetika paprasčiausiai – ne per trapi ir duži?“
O Paulas Fisheris tame pačiame tinklaraštyje paaiškino, kad „mums nereikia užsiteršimo radiacija baubo, jog pamatytume, kad ne pro šalį laikytis šiek tiek atsargumo ir toleruoti klaidas tik tiek, kiek reikia“.
Tiesiog dar nėra branduolio dalijimosi technologijos, įgyvendintos pramoniniu mastu ir patenkinančios mūsų reikalaujamus standartus. Tai nereiškia, kad tokia technologija neįmanoma. Tačiau, nors „turbūt“ tiesa, kad branduolinė energetika nesudaro tokio pavojaus, kuriuo kartais bauginama, „ji toli gražu nepasiekusi tos brandos, kurios turime reikalauti“, teigė P. Fisheris „New York Times“ tinklaraštyje.
Apibendrindami galime nuo savęs pasakyti tai, kad dabar statomos atominės elektrinės, nors saugesnės ir našesnės už visas kitas, nėra tokios saugios, kokios galėtų būti, bet tai nereiškia, kad už keliasdešimt metų pastatytosios nebus dar saugesnės.
Mykolas Drunga
