Tur būt jau daugiau kaip 5 metai Lietuvoje keliamas ir svarstomas tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimo reikalas. Kaip ir kitais atvejais, dėl to nesutariama.
Šalininkai savo poziciją argumentuoja tuo, kad: 1) savivaldybės gyventojų tiesioginiuose rinkimuose išrinktas meras, kaip pagrindinė politinė savivaldybės figūra, jaustų didesnę personalinę atsakomybę savivaldybės gyventojams, o tokie rinkimai sudarytų rinkėjams didesnes galimybes pasijusti savivaldybės politikos formavimo proceso dalyviais; taigi demokratijos teritorinės savivaldos lygmenyje padaugėtų; 2) būtų užkirstas kelias valdžios chaosui savivaldybėse, kaip kad daugeliu atvejų yra dabar, kai stabilios valdančiosios daugumos neturinčiose savivaldybių tarybose vos ne per visą jų kadenciją vyksta kova dėl mero posto, o merai dažnai keičiasi.
Priešininkams atrodo, kad: 1) tiesiogiai išrinktas meras, įgijęs daug didesnes nei dabar valdžios galias ir būdamas praktiškai nepriklausomas nuo tarybos, turės daugiau galimybių savivaliauti ir piktnaudžiauti valdžia; 2) susilpnės politinių partijų – būtino demokratinio politinio gyvenimo elemento – vaidmuo ir sustiprės populistinio autoritarizmo tendencijos.
Pripažinkime, kad abiejų pusių argumentai nėra visai laužti iš piršto, tačiau šiuo metu ryškią politinę persvarą yra įgiję tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimo šalininkai. Reikalas tas, kad, pirma, tam pritaria, kaip rodo gyventojų apklausos, didesnė dalis piliečių, kuriems nusibodo savivaldybių tarybų vienvaldystė su vietos valdžios chaosu ir oligarchinio valdymo elementais, antra, tiesioginių mero rinkimų įdėją po vasario 22 d. įvykusio susitikimo su merus vienijančios Lietuvos savivaldybių asociacijos nariais ryžtingai parėmė LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, paraginusi Seimą padaryti viską, kad jau kitais metais vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose merai būtų renkami tiesiogiai. Jau po poros dienų Prezidentės nuostatą paremti suskubo didžiausios Seime ir valdančiosios koalicijos vadžias laikančios Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų frakcijos vadovybė.
Viskas būtų gerai, nes neabejoju, kad pozityvus ir Lietuvai naudingas bei demokratiją ir teritorinę savivaldą stiprinantis reikalo sprendimas yra įmanomas, tačiau bėda yra tai, kad daugelis, jei ne dauguma, Lietuvos politikų į reikalo sprendimą žiūri prmiausia ne per demokratijos ir vietos savivaldos stiprinimo, o per siaurai suvokiamų partinių interesų ir principo „valdžia dėl valdžios“ prizmę. Deja, ir merams labiausiai rūpi ne demokratija, o galimybė įgyti kuo didesnę ir kuo mažiau politiškai kontroliuojamą valdžią. Jei būtų kitaip, Lietuvos savivaldybių asociacija nesiektų tokio tiesiogiai renkamo mero statuso (apie tai vėliau), kuris atitinka nebent feodalinės autoritarinės valdžios, tiesa, renkamos, sampratą. Nors, galimas daiktas, tokį siekį lemia ir merų bei vadinamųjų savivaldybininkų politinio išprusimo stoka, vadovavimasis patirtimi, įgyta ligšiolinės Lietuvos vietvaldos struktūrose, ir absoliutinamų žinių nuotrupos apie tai, kaip veikia teritorinė savivalda kitose demokratinėse valstybėse.
Tačiau tuo tarpu užteks kritikos. Aptarkime demokratinės valdžios sąrangos principais grindžiamą savivaldybės modelį su tiesiogiai renkamu meru.
Atrodytų, turėtų būti akivaizdu, kad tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimas bent jau tokio dydžio savivaldybėse, kokios yra Lietuvoje, turėtų reikšti, kad baziniame teritorinės savivaldos lygmenyje pereinama prie dviejų savarankiškų politinės valdžios institutų – mero ir tarybos – įvedimo, o sykiu ir prie politinės valdžios funkcijų padalijimo tarp šių institutų, vadovaujantis vadinamuoju „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmo principu. Tad, remiantis analogija su valstybės (nacionalinio) lygio valdžios sąranga, reikia nuspręsti, ar tiesiogiai renkamas meras turės statusą, analogišką tiesiogiai renkamo prezidento statusui parlamentinėje respublikoje, ar analogišką prezidento statusui prezidentinėje respublikoje.
Manau, kad Lietuvos savivaldybėse prasmę turi tik antrasis variantas. O tai reikštų, kad meras tampa vienasmeniu politiniu savivaldybės vykdomosios valdžios institutu, kurio kompetencijai turėtų būti priskirta daugmaž tai, kas valstybės lygmenyje yra priskiriama vyriausybei, dargi prezidentinės respublikos vyriausybei. Tarybos kompetencijoje liktų klausimai, daugmaž analogiški tiems, kurie prezidentinėje respublikoje priskiriami parlamento valdžiai: mero institucijoje parengtų savivaldybės ūkinės ir kitokios plėtros planų projektų, biudžeto projekto svarstymas ir tvirtinimas bei „parlamentinė“ vykdomosios valdžios kontrolė. Meras savarankiškai formuotų politinio lygmens vykdomosios valdžios aparato personalinę sudėtį. Ne tik politinių patarėjų korpusą, kaip kad yra dabar. Gal būt tik kai kurias vykdomosios valdžios politinių pareigybių personų kandidatūras, pavyzdžiui finansų direktoriaus, turėtų teikti tvirtinti tarybai. Manau, kad meras tam tikrais, įstatymo numatytais atvejais galėtų turėti ir veto teisę.
Tai tik principinė savivaldos modelio su dviem gyventojų renkamais politinės valdžios institutais schema. Beje, būtent toks savivaldos modelis baziniame teritorinės savivaldos lygmenyje – valsčių ir miestų savivaldybėse – nuo 2002 m. veikia kaimyninėje ir daug kuo mums artimoje Lenkijoje. Ir, apskritai imant, kaip rodo tyrinėjimai, veikia sėkmingai.
O dabar apie Lietuvos savivaldybių asociacijos siūlomą tiesiogiai renkamo mero statusą.
Jau seniai žinoma, kad asociacija ar bent jos lyderiai siekia, kad tiesiogiai renkamas meras būtų vykdomosios valdžios vadovo galias turintis kito tiesiogiai renkamo savivaldybės politinės valdžios organo – tarybos – pirmininkas. Nors panaši valdžios struktūra yra taikoma kai kurių partijų ir visuomeninių organizacijų valdyme, bet teritorinė savivalda negali būti lyginama su savanoriško dalyvavimo pagrindu susikūrusiomis ir veikiančiomis organizacijomis. Savivaldybių asociacijos siūlomame variante valdžios padalijimo principas būtų dar labiau miglotas, nei yra dabar. Merui liktų galimybė slėpti savo politinę atsakomybę prieš rinkėjus dėl priimamų sprendimų už tarybos nugaros, jeigu taip galima sakyti. Galiausiai, mano galva, siūlomas variantas prieštarautų LR Konstitucijai, kad ir kaip būtų keičiamas jos straipsnis apie vietos savivaldą. Nebent įstatymo leidėjas į Konstitucijos tekstą įtrauktų nuostatą, teigiančią, kad vietos savivaldos lygmenyje valdžios padalijimo principas negalioja, kas prilygtų teiginiui, kad demokratija savivaldybėse gali būti ribojama, ir kas sujauktų Konstitucijos idėjinį ir politinį-teisinį vientisumą.
Savivaldybių asociacijos poziciją lemia, manyčiau, klaidinga savivaldybių politinės valdžios padalinimo į vykdomąją ir atstovaujamąją , o tiksliau -„parlamentinę“ ( pastaroji, t.y. savivaldybių tarybos, Lenkijos savivaldos įstatymuose yra vadinama „spredžiančiąja ir kontroliuojančia“), samprata. Matyt, įsivaizduojama, kad kitokio valdžių padalinimo modelio savivaldos lygmenyje, koks šiuo metu yra Lietuvoje, nė negali būti. Bet iš tikrųjų dabartinis valdžių padalinimas Lietuvos savivaldybėse yra tik politinio valdžių padalinimo principo imitacija, jei ne fikcija. Valdžia Lietuvos savivaldybėse padalinta iš esmės ne politiniu, o techniniu funkciniu požiūriu: praktiškai visa politinė valdžia, įskaitant ir pagrindines politines vykdomosios valdžios funkcijas, Lietuvos savivaldybėse priklauso taryboms, o administracijos direktoriaus vadovaujama administracija iš esmės atlieka tik technines vykdomosios valdžios funkcijas. Tad supratama, jei tiesiogiai renkamam merui būtų priskirtos tik tokios galios ir funkcijos, kokias dabar turi savivaldybės administracijos direktorius, jokios prasmės tiesiogiai rinkti merą nebūtų.
Noras suteikti tiesiogiai renkamam merui ir vykdomosios valdžios vadovo, ir Tarybos pirmininko kėdę dar gali būti mėginamas argumentuoti siekiu išvengti politinės situacijos, kuri, kaip įsivaizduojama, gali ilgam paralyžuoti savivaldybės darbą. Tai situacija, kai taryboje susidarytų merui ir jį remiančiai politinei jėgai priešiškų politinių jėgų dauguma. Bet, viena vertus, tarybos pirmininko kėdė, negali būti garantija, kad tokia situacija nesusidarys, kita vertus, įstatyme turi būti numatyti būdai, kaip kas turi veikti, kad, susidarius tokiai politinei situacijai, savivaldybės veikla nebūtų paralyžuota, o vykdomoji valdžia galėtų veikti. Beje, tai lengviau ir paprasčiau padaryti, kai vykdomoji ir „parlamentinė“ (tarybos) valdžia yra aiškiai atskirtos.
Vis dėl to, sunku atsikratyti minties, kad už Savivaldybių asociacijos siūlomo savivaldos modelio neslypi siekis suteikti merui kiek galima didesnę ir kuo mažiau kontroliuojamą valdžią. O tai, žinant Lietuvoje vyraujančią politinės kultūros tradiciją, reikštų, kad galimybės politiškai savivaliauti ir piktnaudžiauti valdžia tik padidėtų.
Šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos doktrina, kaip žinoma, nesiremia tikėjimu, kad rinkimai gali užtikrinti tik protingų, kompetetingų ir dorų žmonių patekimą į valdžią. Valdžios padalijimo principas tam ir sugalvotas, kad būtų sumažinti nuostoliai, kuriuos gali patirti visuomenė ar bendruomenė, kai valdžioje atsiduria nelabai kompetentingi ir ne itin sąžiningi žmonės. Be to, niekas neapsaugotas nuo klaidų. Nors, esant valdžios padalijimui, politinių sprendimų procesas sulėtėja, bet klaidingų ir didumai bendruomenės nepriimtimų sprendimų sumažėja, sprendimų kokybė ir tvarumas paprastai padidėja.
Apskritai, Lietuvai reikalinga savivaldos reforma, kuri neturi ribotis tik tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimu ir su tuo sietinais pertvarkymais savivaldybės centrinės, jeigu taip galima sakyti, valdžios struktūrose. Jei vietos savivalda Lietuvoje lieka vieno lygmens, o savivaldybės tokio dydžio, kaip dabar, tai reikia nedelsiant pasirūpinti atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos elementų įvedimu savivaldybių teritoriniuose filialuose, dabar vadinamuose seniūnijomis (apie tai jau esu rašęs), pirminių vietos bendruomenių, kurias vadinčiau kaimynijomis, ir jų asociacijų integracija į savivaldos politinių sprendimų priėmimo struktūras, nepaliekant jų (bendruomenių) teritorinės savivaldos prielipu ar tik pagalbiniu elementu, kurio galimybės veikti priklausytų tik nuo seniūnų, merų ar tarybų subjektyvaus nusiteikimo jų atžvilgiu, kaip kad iš esmės yra dabar. Tam tikrais atvejais, pvz., kilus krizei savivaldybės politinės valdžios institutuose, savivaldybės bendruomenių asociacijai galėtų būti suteiktas ir tam tikrus, įstatyme numatytus laikinus politinius sprendimus priimti galinčios didžiosios tarybos, kaip aš siūlyčiau vadinti, statusas. Bendruomenių asociacija gal būt net galėtų išrinkti laikinąjį merą apibrėžtam laikotarpiui, pvz., pusei metų, jei dėl kokių nors priežasčių (mirtis, atsistatydinimas, sunki ilgesnį laikotarpį trunkanti liga, atstatydinimas apkaltos tvarka) nutrūktų, nepasibaigus kadencijai, tiesiogiai išrinkto mero įgaliojimai. Žinoma, ir normaliomis aplinkybėmis bendruomenių asociacija turi dalyvauti įstatymo numatyta tvarka svarbiausių, daugumos gyventojų interesus liečiančių, savivaldybės politinių sprendimų priėmimo procese.
