Ne, skeptiškieji mokslininkai nenori paneigti feromonų egzistavimo: gyvūnijos pasaulyje iš tiesų esama aromatinių cheminių medžiagų, kurias skleisdamas vienas rūšies atstovas siunčia signalą kitam tos pačios rūšies atstovui – kartais tas signalas sukelia hormoninį atsaką, kartais priverčia kitą gyvūną atitinkamai elgtis.
Gamtininkai jau seniai turėjo progos įsitikinti, kokia galinga gali būti „feromoninė komunikacija“: štai šilkverpio patelė, norėdama privilioti patinėlį, ima skleisti specialią medžiagą bombikolį, nuo kurios šilkverpis pamiršta viską pasaulyje ir nenurimsta, kol randa patelę. Tačiau bandymas įsivaizduoti, kad jeigu lytiniai feromonai tokie veiksmingi vabzdžių pasaulyje, tai bus veiksmingi ir žmonėms ar net ir laboratorinėms pelėms, skamba nelabai įtikinamai.
Pasak Jeilio universiteto medicininio žurnalo redaktorės Randi Hutter Epstein, apskritai nėra nė vieno mokslinio tyrimo, įrodančio, kad žinduoliai apskritai turi feromonus! Jai pritaria Richardas Doty, Pensilvanijos universiteto kvapo ir skonio tyrimų centro direktorius, parašęs apie tai net knygą „Didysis feromonų mitas“ („The Great Pheromone Myth“).
„Visą tą informaciją apie feromonus pasičiupo ir ištrimitavo žiniasklaida,“ – aiškina R. Doty. Jo nuomone, žmonėms patinka tikėti tuo, kad neva yra pasąmonę veikiančių medžiagų, kurios apsprendžia, su kuo norėsime poruotis ir būti – štai taip atsiranda mitas.
1959 metais Peteris Karlsonas ir Martinas Luscheris pirmą kartą pasiūlė žodžiu „feromonas“ vadinti cheminį kokteilį, kurį išskiria gyvūnai ir į kurį reaguoja tos pačios rūšies kiti gyvūnai. Tais pačiais metais buvo paskelbta apie jau minėto šilkverpių bombikolio atradimą.
Koks turėtų būti žmonių feromonas? Visų pirma veikti visus tos rūšies atstovus, t. y. visus žmones. Tačiau naujausi uoslės tyrimų duomenys rodo, kad ši mūsų juslė yra kur kas individualesnė nei įsivaizdavome: manoma, kad žmonės turi per 350 uoslės genų, kiekvieno mūsų tų genų kombinacijos gali būti skirtingos. Jau vien dėl to mintis, kad būtų galima sukurti ir į buteliukus išpilstyti visus žmones universaliai veikiančius feromonus, skamba utopiškai.
O Browno universiteto psichologė Rachel Herz tokią idėją tiesiai šviesiai vadina „komercine fantazija“. Tačiau pardavėjai nesiliauja žadėję ir žavėję klientų panašiomis pasakomis: kopulinus ir androstendionus panaudoję parfumerijos gamintojai giriasi, kad jų produkcija „užblokuoja vyro sugebėjimą spręsti apie moters patrauklumą vien pagal jos išvaizdą ir vyro testosterono kiekį gali padidinti net 100 proc.!“ (citata iš reklaminio tinklalapio www.pheromonesperfumeandcologne.com), kompanija „Dial“ vilioja pirkėjus vyrus muilu su androstendionais, kuriems neva negali atsispirti nė viena moteris. Kopulino istorija
Kvepalai su feromonais, muilai su feromonais, feromoninė kosmetika – galybė produktų sukurta pasirėmus klaidingomis mokslinių tyrimų interpretacijomis. Maždaug prieš pusę amžiaus anglų psichiatras ir primatų tyrinėtojas Richardas Michaelsas paskelbė bengališkųjų makakų patelių lyties organuose atradęs specifinių cheminių medžiagų, kurios pritraukia tos rūšies patinus. Tuomet šias medžiagas Michaelsas su kolegomis pavadino kopulinais, nuo žodžio „poruotis“ („copulate“), o netrukus užpatentavo ir paskelbė kopulinų receptą: tai buvo beždžionių lytinių liaukų išskiriamų alifatinių rūgščių kokteilis. Būtent jį ir „pasigavo“ verslas, puolęs gaminti moterims skirtas parfumerines prekes su feromonais, neva pritraukiančiais vyrus.
Beje, pats Michaelsas nebuvo toks naivus ir netvirtino, kad kvapas ir feromonai turi lemiamos reikšmės renkantis lytinį partnerį. 1982 metais žurnale jis išspausdino eksperimento rezultatus, gautus atlikus tyrimą su dešimčia bengališkųjų makakų patinų ir keturiomis patelėmis. Vienos patelės buvo apipurkštos kopulinais, kitos – ne, o tuomet stebėta, kokio dėmesio iš patinų sulaukė kiekviena patelė. Kad ir kaip būtų apmaudu, kopulinų atradėjui tapo aišku, kad feromonai beveik neturėjo įtakos patinų pasirinkimui: daugiausiai dėmesio sulaukė dominuojanti patelė, kuri, tiesą sakant, dažniausiai tiesiog neleisdavo patinui net prisiartinti prie kitų trijų makakų.
Po tokio kopulinų veiksmingumo (tiksliau, neveiksmingumo) išbandymo buvo keli eksperimentai atlikti ir su žmonėmis. Tyriamieji vyrai žiūrėjo seksualių moterų nuotraukas: iš pradžių paprastai, vėliau – užsidėję ant veido kaukes, suvilgytas susintetinais kopulinais, o mokslininkai fiksavo jų susijaudinimo lygį, tikėdamiesi, kad kopulinų veikiami vyrai susijaudins stipriau. Bet, žinoma, nieko panašaus nebuvo.
„Prakaituotas“ androstendionas
Apie cheminę medžiagą androstendioną, kuri išsiskiria kartu su prakaitu, pradėta kalbėti praeito amžiaus pabaigoje. Nemaža dalis parfumerijos su feromonais gamintojų ėmė girtis naudojantys šią medžiagą savo gaminiuose, nes moteris neva stipriai traukia šis aitrus muskusinis kvapas. Tačiau vėlgi, ėmus analizuoti androstendiono poveikį išsamiau, entuziastams teko nusivilti: 1995-aisiais buvo atliktas eksperimentas, kurio metu moterų prašė uostyti prakaituotus vyrų marškinėlius ir pasirinkti tuos, kurių kvapas joms yra patraukliausias.
Paaiškėjo, kad moterų pasirinkimą lėmė ne androstendionas, o... konkretaus vyro genai: moterims patraukliausias buvo to vyro kvapas, kurio imuninė sistema genetiškai labiausiai skyrėsi nuo konkrečios moters imuninės sistemos. Bloga naujiena gaminantiems „feromoninius“ kvepalus, tačiau gera tiems, kurie nori tikėti uoslės svarba renkantis partnerius: žmonių uoslė iš tiesų padeda atsijoti potencialius partnerius genetiniu lygmeniu ir išvengti poravimosi su tais, kurie yra genetiškai artimiausi.
Prabėgus 12 metų androstendiono reputacijai buvo smogtas antras smūgis: Rockefellerio universiteto genetikas Andreasas Kelleris nustatė, kad šią cheminę medžiagą žmonės suvokia labai skirtingai ir tas suvokimas priklauso nuo konkretaus uoslės geno OR7D4 varianto: štai kodėl vieniems androstendionas maloniai kvepia gėlėmis, kitus erzina, o treti jo net neužuodžia. Uoslės nenurašo
Grįžkime prie straipsnio pradžioje paminėto kompanijos „Dial“ muilo su sintetiniais feromonais. Buvo atliktas konkretus tyrimas su moterimis: joms reikėjo pauostyti tris į vyrų odą patrintas popieriaus juosteles ir pasakyti, kuris kvapas patrauklesnis. Vienas vyras buvo nusiprausęs paprastu muilu, kitas – „Dial“ muilu su feromonais, o trečias „kvepėjo“ prakaitu.
Paaiškėjo, kad moterų nuomonė nebuvo vieninga ir akivaizdaus feromonų poveikio užfiksuoti nepavyko. O viena iš tyrime dalyvavusių moterų, patraukliausiu pasirinkusi feromoninio muilo kvapą, žurnalistams paaiškino, kad nors ją ir patraukė švaraus kūno aromatas, tačiau jis nieko nesako apie kvapo „savininko“ išvaizdą ir kitas savybes: „Jeigu man nepatinka išvaizda, tai nepadės jokie feromonai.“
Taip, kvapai daro mums įtaką: kaip užuodę kepamas bandeles staiga pasijuntame alkani, taip užuodę gaivų kvepalų aromatą pakeliame akis į jais pasikvepinusią moterį. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp tokios reakcijos į kvapą ir instinktyviai mūsų elgesį neva veikiančių feromonų. Nemaža kvapų poveikio dalis tenka psichologijai: tam tikros moters kvepalų aromatas paveiks įsimylėjusį vyrą tik todėl, kad tais kvepalais yra pasikvepinusi būtent ši moteris, kitaip sakant, seksualumo kvepalų aromatui suteikia moteris, o ne kvapas padaro ją seksualią.
Negana to, yra įrodymų, kad nemaža dalis mūsų reakcijų į kvapus yra ne įgimtos, o išmokstamos. Pavyzdžiui, tas pats Richardas Doty iš Kvapo ir skonio tyrimų instituto pasakoja apie 2004 metais atliktą bandymą su avimis. Ilgą laiką buvo manyta, kad avių ovuliacija įvyksta tik tuomet, kai šalia yra avinai – tikėta, kad taip yra dėl avinų skleidžiamų feromonų poveikio. Tuomet mokslininkai avinus apipurškė levandų kvapu – po kelių poravimosi sezonų patelių ovuliaciją sukeldavo vien levandų kvapas, net kai avinų šalia nebūdavo. Šis atradimas parodė, kad patelių hormoninis atsakas buvo ne paveldėtas, o išmoktas elgesys.
Žmones psichologiškai kvapai veikia ne ką mažiau, sukeldami stiprias asociacijas ir į paviršių iškeldami tam tikras kažkuriuo periodu patirtas nuotaikas. Štai mokslininkė Pamela Dalton iš Filadelfijos Monell cheminių pojūčių centro sako, kad kvapus galima tyčia susieti su tam tikra emocine būsena, pavyzdžiui, vykstant atostogauti ji pataria įsigyti naują aromatą ir viso poilsio metu juo kvepintis. Vėliau, grįžę į darbą, kaskart užuodę tą kvapą vėl gausime teigiamų emocijų, su kuriomis tas kvapas asocijuosis. Nėra formulės – nėra įrodymo
Tai, kad kosmetika su feromonais tėra komercinis burbulas, nereiškia, kad žmonės neskleidžia ir negali pajusti feromonų poveikio. Mokslas yra užfiksavęs atvejų, kurie galėtų būti traktuojami kaip feromonų sukeltas efektas, pavyzdžiui, pastebėta, kad tam tikri junginiai, išsiskiriantys per moters pažastis, gali lemti, kad aplink esančių moterų menstruacinis ciklas tampa sinchroniškas. Kita studija įrodė, kad moterys gali „užuosti“ vyro seksualinius ketinimus. O ką jau kalbėti apie žindomus kūdikius, kurie instinktyviai traukia motinos krūties link, įrodydami, kad taip reaguoja į tam tikras kvapo molekules.
Tačiau, nepaisant visų šių faktų, bėda yra kita: iki šiol nebuvo nustatyta ir aprašyta nė vieno žmogaus feromono cheminė sudėtis. Elgsenos neurobiologas Charlesas Wysockis iš Monellio cheminių pojūčių centro Filadelfijos leidiniui „Times“ šią situaciją apibūdino taip: „Mes galime parodyti, kaip veikia, manoma, feromonai, tačiau nesugebame ištirti jų konkrečios cheminės sudėties ir nurodyti, kad tam tikras cheminių medžiagų mišinys yra atsakingas už A, B ar C reakciją.“ Negana to, kalbant apie intymius žmonių tarpusavio santykius, mokslininkai pabrėžia, kad nors kvapas ir turi šiek tiek įtakos, tačiau lemiamas vaidmuo renkantis partnerį vis dėlto tenka vizualiniams ir socialiniams ženklams.
