Kaip galutinai paaiškėjo praėjusį šeštadienį, V.Putinas turėtų sugrįžti į Rusijos prezidento postą. Pasak žurnalo „Forbes“, tokia įvykių eiga nepranašauja nieko gero nei pačiai Rusijai, nei Vakarų pasauliui, nei tiems, kurie turi ketinimų užsiimti verslu Rusijoje. Iš esmės Rusijoje greitu metu niekas nepasikeis. Tik naujo prezidento išrinkimas galėtų pakeisti esamą situaciją šioje šalyje, bet panašu, jog to tikėtis nevertėtų.
Politiniai Putino manevrai ir sumanus konstitucinio nutarimo dėl prezidento kadencijos prailginimo išnaudojimas iš esmės atkartoja Sovietų Sąjungoje gyvavusias praktikas. Jei Putinas iš tiesų valdys Rusiją ateinančias dvi kadencijas, jo buvimas valdžioje truktų ketvirtį amžiaus – tiek pat, kiek ir Josifo Stalino.
Dabartinis Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas tokiu atveju turėtų užimti ministro pirmininko postą – tiesiog susikeisti vietomis su Putinu. „Vieningosios Rusijos“ suvažiavime tokia rokiruotės galimybė buvo sutikta entuziastingai ir patvirtinta vienbalsiai. Kaip pažymi „Forbes“, suvažiavime tetrūko tik sovietiniams laikams būdingų ilgų ir griausmingų aplodismentų.
Šiuo metu „Vieningosios Rusijos“ partija kontroliuoja apie trečdalį Rusijos Dūmos vietų. Kita vertus, tikra Dūmos opozicine partija galima įvardinti nebent komunistus. Tuo tarpu kitos į Rusijos parlamentą išrinktos partijos nuolatos pritaria „Vieningosios Rusijos“ politiniam kursui, tad yra laikomos tiesiog „kišeninėmis“ Kremliaus partijomis.
Artėjantys Rusijos prezidento ir parlamento rinkimai turėtų būti vien formalumas. Anot „Forbes“, nėra abejonių, jog gruodį ir kitų metų kovą vyksiančiuose rinkimuose nedalyvaus jokie stipresni opozicinių politinių jėgų atstovai. Putinas pasistengs, jog jiems tiesiog nebūtų galimybės patekti į kandidatų sąrašus. Tokiu atveju į Dūmą vėl patektų tos pačios Putinui lojalios partijos su vienintele komunistų atsvara vienvaldiškumui. Kaip teigia „Forbes“, ryškiausi opozicionieriai, tokie kaip Garis Kasparovas ar Michailas Kasjanovas, tiesiog negaus priėjimo prie valstybės kontroliuojamų televizijų programų. Ką jau kalbėti apie tai, jog jiems išvis bus leista rengti rinkiminę kampaniją. „Forbes“ Rusijos ateitį piešia dar niūresnėmis spalvomis, pabrėždamas, jog neišvengiamas bus ir nelojalių žurnalistų ar politinių priešininkų persekiojimas ar net žudymas. Šie atvejai ir vėl liks neišaiškinti, nepaisant „energingų“ tyrimų. Tad opozicijos balsą kaip visad teturės komunistų partija, nors pastaroji, anot „Forbes“, yra morališkai pasenusi ir jau niekam nebeįdomi.
Viešosios apklausos rodo, jog ir patys Rusijos piliečiai išlieka pakankamai abejingi besiklostančios situacijos atžvilgiu. Žmonės suvokia, kas vyksta, bet tiesiog negali nieko padaryti. Tad kam gi jaudintis dėl to, ko negali pakeisti?
Putino teigimu, sugrįžti į prezidento postą jį paskatino itin palanki viešoji nuomonė apie jo asmenį ir valdymą. Kita vertus, „Forbes“ klausia, kaip gi galima įvertinti Putino asmens populiarumą, jei Rusijoje realiai neegzistuoja (ir tiesiog negali egzistuoti) jokie ryškesni politiniai veikėjai. Eilinis Rusijos gyventojas galėtų išvardinti daugių daugiausiai penkis ar šešis Rusijos politikus. Nenuostabu, juk tokia situacija yra šalyje, kur viešpatauja beveidžiai biurokratai ir politikai. Buvęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas išvis dingo iš viešosios nuomonės apklausų po to, kai Putino ir Medvedevo tandemas išmetė jį iš mero posto. O tokie politiniai veikėjai kaip dešinysis radikalas Žirinovskis ar komunistų partijos vadovai, anot „Forbes“, išvis neverti dėmesio. Kam gi būtų sunku sudaryti teigiamą įspūdį tokių politinių marginalų kompanijoje?
Vieninteliu Putino nusivylimu būtų galima laikyti nepasisekusį „politinį sandorį“ su įtakingu oligarchu Michailu Prokhorovu. Paskyręs jį į naujai sukurtos, šiek tiek liberalios pakraipos, partijos vadovus, Putinas tikėjosi visapusiško oligarcho prielankumo. Bet situacija susiklostė taip, jog Prokhorovas pradėjo gana aršiai kritikuoti oficialiąją Kremliaus politiką ir pačią Rusijos politinę sistemą. Už tai oligarchas buvo pašalintas iš naujosios partijos vadovo posto, be to, jo valdomą banką „patikrino“ saugumo pareigūnai.
Tad galima klausti, ar Putino sugrįžimas atneštų bent kažkokių permainų šalies vidaus ir užsienio politikoje. Galų gale, ar Rusiją jau galima bus laikyti patikima verslo partnere? „Forbes“ užtikrintai atsako – ne, to tikėtis tikrai neverta.
Medvedevo ir Putino tandemo valdymo metu šalies lyderiai buvo pasiskirstę vaidmenis. Medvedevas reprezentavo „gerąjį policininką“, linkusį į derybas ir pasirengusį bendrauti su Vakarais. Tuo tarpu Putinas mėgavosi „kieto vaikino“ įvaizdžiu – važinėjosi motociklu, karate judesiais guldė savo oponentus ir demonstravo puikiai ištreniruotą kūną. Vakarų lyderiai, pavyzdžiui, Merkel ir Obama, džiaugėsi maloniu ir, atrodytų, konstruktyviu bendradarbiavimu su Medvedevu. Visgi, pasak „Forbes“, Medvedevas tiesiog kartojo tas frazes, kurias Vakarai norėjo girdėti – apie modernėjančią Rusiją, korupcijos mažinimą, teisinio valdymo tobulinimą ar užsienio investicijų skatinimą. Kalbos liko kalbomis, o Putino Rusijoje viskas vyko atvirkščiai. Ir toliau buvo tęsiama energetikos sektoriaus nacionalizacija, korupcijos lygis šalyje nesumažėjo, Chodorkovskis vis dar sėdi kalėjime, o į politinius postus toliau pakliūna saugumo struktūrų atstovai.
Būtų galima kalbėti apie tam tikrą Putino pasiryžimą skatinti ekonomikos liberalizacijos procesus. Visgi, kaip rodo praktika, tokios reformos niekada nepaliečia Putino proteguojamų verslo korporacijų. Tokios didžiosios kompanijos, arba vadinamieji „nacionaliniai čempionai“, yra valdomi Putino statytinių, tad jiems iš esmės negalioja skaidraus verslo taisyklės. Taigi tokių kompanijų verslas ir toliau atspindės politines Kremliaus aspiracijas, o ne viešąjį interesą.
Kita vertus, galbūt kažkokių teigiamų permainų galėtų tikėtis užsienio investitoriai? „Forbes“ mano, kad tai sunkiai tikėtina. Teiginys pagrindžiamas garsiai nuskambėjusiais pavyzdžiais, kuomet Putinas asmeniškai sutaręs dėl užsienio kompanijų veiklos Rusijoje, vėliau jas tiesiog „išspirdavo“ lauk. Taip jau yra nutikę su „Shell“ ir „ExxonMobil“ kompanijoms. Tad kas galėtų garantuoti, jog tai nesikartos Putinui grįžus į prezidento postą?
Tad Rusija iš principo grįžta į sovietinius laikus menančią santvarką – politinę praktiką, kuomet valstybės vadovas poste išbūdavo iki savo paskutiniųjų dienų. Tokia situacija dabartinėje Rusijoje susiformavo neatsitiktinai. Ji buvo kruopščiai suplanuota ir įgyvendinta paties Putino ir jo aplinkos žmonių. Putinas puikiai supranta, jog permainos Rusijos valdžios gretose reikštų ne vien jo politinės karjeros pabaigą, bet ir visišką dabartinės politinės sistemos griūtį. Visgi panašu, jog bent iki 2024 metų Putinas dėl to galės pernelyg nesijaudinti.
Taip pat skaitykite:
Taivano televizija parodė satyrinį filmuką apie Rusijos premjero sugrįžimą
