Pastaruoju metu, bendraujant su pažįstamais vadovais, kalba vis pakrypdavo apie atmosferą bendrovėse dabartinės ekonominės krizės (užteks slėptis po sunkmečio pavadinimo fasadu) metu. Pastebėjau vieną bendrą dalyką, kurį minėdavo mano pašnekovai. Tai – didelės dalies darbuotojų noro padaryti kažką daugiau nei darė prieš metus–pusantrų, stoka.
Atrodytų, tokio dalyko neturėtų būti. Visiems aišku, kad pinigai taip paprastai, kaip ateidavo anksčiau, nebeateina. Tai konstatuoja kiekvienas, kuris bent viena ausimi girdėjo apie tai, kas vyksta ekonomikoje. Ypač tai turėtų būti akivaizdu darbuotojams, kurių atlyginimai mažėjo. Kurių kolegas atleido. Akivaizdu, kad tokia lemtis gali ištikti kiekvieną iš mūsų.
Bet kodėl dažnai nieko nevyksta galvose? Kodėl akys neatsivėrė? Kodėl biurai po 17 val. staigiai pradeda tuštėti? Kai kas sako - „padariau darbą, todėl galiu eiti“. Bet taip buvo ir vadinamojo klestėjimo laikais. Kas pasikeitė dabar? O padaryti dar vieną papildomą darbą, kad įmonė įgautų konkurencinio pranašumo? Kad atsirastų dar daugiau pirkėjų? Juk pirkėjai, klientai nenukrenta iš dangaus. Kas bus, jeigu jie išeis pas konkurentą? Šiais laikais į tai nebegali numoti ranka, burbtelėjęs, kad susirasi kitų. Nes atsidursi gatvėje su perspektyva arba emigruoti, arba kurti viską savo rankomis.
Kitas girdėtas argumentas - „nėra darbo, tad galiu užsiimti kažkuo kitkuo“. Pavyzdžiui, pasėdėti „Facebooke“ ir atlikti kelis testus. Bet kodėl vietoj šio socialinio šlamštmaisčio nepaskaičius profesinių knygų arba straipsnių, kad kvalifikacija nedūlėtų?
JAV periodiškai pasineria į krizes, bet iš jų išbrenda ir todėl, kad ten darbuotojai vertinami ne pagal tai, kiek jie yra geri žmonės, o pagal tai, kiek atiduoda jėgų kompanijai. Kad ten lengvai gali pasakyti „You’re fired!“, jeigu jokie argumentai nebepadeda. Tad kai vidutinis lietuviško ofiso pilietis dūsauja, kad būtų smagu turėti tokį verslą kaip „Amazon“, jis turėtų neužmiršti, kad ten atsidavusi chebra varė naktimis ir savaitgaliais, o ne gėrė kavą kai nebuvo užsakymų. „McDonalds“ tapo tuo, kuo yra todėl, kad jo komanda visada turėjo naujų minčių ir degė noru jas įgyvendinti, o ne apsiribojo pasitenkinimu, kad gerai kepa burgerius.
Gal mums reikia ilgesnės krizės, kad žmonės pajustų kaip turi būti?
Na, o pabaigai visiems rekomenduočiau paskaityti „Five dysfunctions of the team“. Kai korporacija, kurioje dirbau, mūsų regionui paskyrė naują vadovą iš kitos Atlanto pusės, pirmu reikalu jis šalių vadovams pasiūlė įsigyti šią knygą. Ir iš tiesų - paprastas ir trumpas skaitalas, bet labai atveriantis akis į tai, kad įmonėse neturi būti silpnųjų grandžių. Kad silpnąsias grandis turi eliminuoti ne tik vadovai, bet ir darbuotojai. Kitaip jos neturi ateities.
Five dysfunctions – absence of trust, fear of conflict, lack of commitment, avoidance of accountability and inattention to results (penkios disfuncijos – pasitikėjimo stoka, konfliktų baimė, pareigų trūkumas, atskaitomybės vengimas ir neatidumas rezultatams).
