Dinamiška, chaotiška, muzikalu, tačiau suvokiama, lėta, ramu - sąvokos, virtusios akordais, sudaro harmoningą dramatišką muziką apie meilę. Derėję akordai keičiasi, nors jų pavadinimas išlieka. Tai, kas skambėjo, nebeskamba, tai, kas girdėjosi, nebesigirdi.
Tuomet visa tai reikia rekonstruoti. Panašioje situacijoje “Rekonstrukcijos” herojus Aleksas, netikėtai pamatęs identišką savajai merginą, tučtuojau pamiršta esamą. Ji taip pat pamiršta Aleksą, o paskui visi pamiršta visus ir ši painiava vis kyla ir kyla, palaikoma kartais sudrebančios kameros, keistų šešėlinių intarpų, kai ramumą grąžina švelnūs ir lėti vaizdai, leidžiantys pailsėti nuo beprotiško chaoso greičio.
Ypač stambūs ir ilgi planai, aiškiai girdimas veikėjų čepsėjimas kalbant, alsavimas ir kiti jausminiai protrūkiai - jau įprastas daniškų filmų mėgėjui elementas. Paprastos istorijos čia įvelkamos į prabangesnius prasmingumo rūbus, tačiau niekada nepamirštant nuoširdumo ir jausmingumo, kurie ir yra pirmieji filmo traukinio vagonai. Eilinis žmogus įstumiamas į neeilines situacijas ir kiekvieną kartą jis turi pasirinkti - dažniausiai vieną iš dviejų, tačiau visuomet lieka ir trečias kelias - nedaryti nieko. Pagrindinis veikėjas Aleksas (dažnai danų filmuose sutinkamas aktorius, sunkiai tariantis žodžius Nikolajus Lie Kassas) visuomet renkasi tik iš dviejų - dažniausiai iš dviejų - visiškai identiškai atrodančių merginų.
Keturi žmonės - viena meilės istorija: fotografas, rašytojas ir dvi identiškos merginos. Rašytojas ir pasakoja šią istoriją, jis ją netgi valdo, pabaigoje išmesdamas praeivius iš gatvės, taip palikdamas Aleksą visiškai vieną. Matyt, iš pykčio, nes pastarasis nuviliojo jo merginą. Argi Aleksas nebus tas veikėjas, kuris veikia tikrovėje ir toje realybėje, kurią rekonstruoja rašytojas, ar ne jis priverčia nebepažinti Alekso, ar ne jis išmeta iš “scenarijaus” jo namus, palikdamas tik mažo dydžio duris į juos ir užkabina ant jų spyną. Ši, pavadinkime, painiava, nesibaigia iki filmo pabaigos, klajojantis po miestą ir savo meilės beieškantis fotografas galų gale lieka vienas.
Jo istorija primena Ovidijaus pasakotą legendą apie dainių Orfėją, kuris prašė mirusiųjų karalystės grąžinti jo žmoną į gyvenimą. Hadas sutiko, tačiau su sąlygą, kad kelionėje į žemę Orfėjas neatsisuks pasižiūrėti, ar jo žmona eina iš paskos. Orfėjas pasižiūrėjo ir prarado žmoną amžiams, galų gale buvo žiauriai nužudytas, pats pateko į tą karalystę ir jau nebebijo atsisukti ir pažvelgti, ar žmona šalia. Aleksas irgi ėjo sekamas mylimos moters, tik požeminėmis perėjomis, su ta pačia sąlyga, tačiau ir jis suabejojo, o atsisukęs jos neberado. Taigi Alekso belaukia įvairiai suprantama mirtis, kurios faktui įvykus į mylimąją bus galima žiūrėti kiek tik nori.
Apie filmą - kaip dar vieną ir eilinę žmonių susvetimėjimo interpretaciją - būtų naivu ir kalbėti, filmas apie meilę ir daugiau nieko, tiksliau, apie pasirinkimą mylėti, būdą, motyvus. Pasak vieno filmo veikėjų - moteriai meilė yra būtinybė, o vyrui... atsakymo jis nepateikia. Filmas pats save vadina interpretacija, tad žiūrovui visiškai palikta galimybė žvelgti į jį kaip į meilės ir jausmų analizę, kaip į meilės motyvų paletę ar kaip į gražiai besikeičiančius vaizdus, ir tiek. Tačiau jokio galutinio atsakymo - kas įvyko, kas atsitiko ir kaip visa tai baigėsi, filme tikrai nerasime, galima tik pasvajoti ir jau kino salę palikus pamąstyti apie galimą pabaigą to isteriško blaškymosi ir ieškojimo, atradimo ir praradimo.
