Prieš maždaug metus vaikinas tvirtai apsisprendė – metas grįžti į gimtinę ir įsikūrė mažame kaime Anykščių rajone, kur gyvena be patogumų ir jaukinasi žemės ūkį, nepamiršdamas ir meninės veiklos.
Namus paliko seniai
Nuo 11 metų Povilas negyvena su tėvais – tuomet vaikinas išvyko į Vilnių, kur M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi baleto paslapčių. Galiausiai vaikinas suprato, kad baletas – ne ta sritis, kurioje nori reikštis ir būdamas 17 metų išvyko į Daniją padirbėti ir ieškoti savęs.
„Išvykau iš Lietuvos 2010 metų vasarą į Daniją, Kopenhagą, ten tiesiog pasidarbuoti. Sustabdžiau mokslus Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, kur studijavau baletą, taip gavosi, kad per pusę metų susiradau šiuolaikinio šokio studijas Nacionalinėje Parodomųjų menų mokykloje Kopenhagoje, toje mokykloje studijavau keturis metus ir pasibaigęs studijas išsikrausčiau gyventi į Briuselį“, – besikeičiančias gyvenamąsias vietas prisimena pašnekovas.
Briuselyje kelis metus Povilas dirbo įvairius darbus, kad galėtų išgyventi, tačiau niekad neužmiršo ir savo specialybės, o labiausiai domino drag karalienių kultūra, kurias vaikinas žaismingai vadina „vilktomis karalienėmis“.
„Drag kultūra į mano gyvenimą atėjo iš profesinės pusės, nes studijų laikais buvo projektai, kas dvi savaites naujas projektas, nors tai šokio studijos, bet tai buvo konceptualu, į judesį žiūrėjome iš visų pusių.
Vienam projektui teko ruošti pasirodymą, kur reikėjo transformuotis į moterį. Tada apie drag kultūrą nežinojau, bet norėdamas kuo geriau atlikti tą vaidmenį, kuo geriau tai išreikšti, pradėjau domėtis, kaip vyrui daromas makiažas, kad atrodytų kaip moteris, nuo smulkesnių detalių iki atradimo pačios kultūros, kad tai yra labai platus dalykas, labai ilgai egzistuojanti saviraiška“, – prisimena P. Bastys.
Vaikiną vis dar domina „vilktos karalienės“ kultūra, tik bėgant laikui keitėsi tai, kaip pats Povilas jautėsi „Miss Plastica“ įvaizdyje, tai tapo būdu gilintis į lytiškumo klausimus, aiškintis moteriškumo ir vyriškumo ribas:
„Kopenhaga yra labai tolerantiškas miestas, buvo saugu ir mieste taip persirengus vaikščioti, buvo labai įdomu, kaip aš jaučiuosi, kai žmonės į mane žiūri, kaip jaučiuosi, kai žmonės mane sudaiktina kaip kažkokį reiškinį, kaip jaučiuosi, kai žmonės į mane žiūri kaip į moters figūrą.“
Sulaukė pasiūlymo dirbti kabarete
Vieno pasirodymo metu Povilą jo drag asmenybėje pastebėjo vyras, kuris ruošėsi atidaryti kabaretą, o vaikino pasirodymas taip užbūrė, jog visai netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti naujai atsidarančioje vietoje. Taip prasidėjo „Miss Plastica“ kelias kabarete, kuris taip įsuko, jog palikti mylimą veiklą buvo be galo sunku.
Vis dėlto, ilgesys Lietuvai ir ten paliktiems artimiesiems su kiekviena diena vis augo ir stiprėjo. Paradoksalu, kad prieš maždaug septynerius metus Povilas įsigijo seną sodybą Anykščių rajone, tačiau plano sugrįžti anksčiau neįvykdė.
„Aš iš tų lietuvių, kurie išsikėlė iš Lietuvos su mintimi, kad sugrįš, visada žinojau, kad norėsiu grįžti. Gal prieš kokius septynis metus aš nusprendžiau nusipirkti sodybą mažame miestelyje prie savo gimtųjų Anykščių ir galvojau tą sodybą padaryti kaip menų rezidenciją, kur galėčiau ir pats atvažiuoti kurti ramiai, pasikviesti kitus menininkus.
Tos mintys vystėsi, tuo pačiu ilgesys pačiai šaliai augo, artumo su tėvais ilgesys, tada pradėjo justis, kad Lietuva, nuo tada, kada išsikrausčiau, labai stipriai pradėjo keistis, atsirasti tolerancijos, platesnio suvokimo“, – pasakojo Povilas.
Galiausiai, žengti paskutinį žingsnį ir grįžti gyventi į gimtinę pastūmėjo pasaulį sukausčiusi pandemija. Supratęs, kad nenori būti įkalintas svetur, 2020 vasarą Povilas atvyko į savo sodybą ir ten pradėjo naujo namelio statybas, o spalį jau sugrįžo čia visam laikui:
„Man ta sodyba visada buvo tokia egzotika, man labai daug kas iš draugų sakė, kad Povilai, klausyk, tau bus šokas kraustytis į mažą kaimelį, kuriame gyvena du šimtai žmonių, iš didžiulių miestų. Aš visiems atsakydavau, kad man šokas buvo tuos dešimt metų gyventi didžiuliuose miestuose ir man kaip tik čia bus atsipalaidavimas.
Yra tie vaikystės prisiminimai, trauka gamtai, mažesnei erdvei ir man to labai trūko – mažesnės bendruomenės, gamtos, ramybės. Man miesto patogumai nėra labai svarbūs, gal mane kaip tik meniškai inspiruoja neturėti visų patogumų, kaime yra labai daug buitinių dalykų, priklausomai nuo to, ką pasirinksi – ar daržoves auginsi, ar bandysi kažkaip gyventi, tie patys šuliniai, lauko tualetai.“
Turi planų Lietuvoje
Vaikinas neslepia, kad grįžimas į gimtinę buvo kiek keistas, nes grįžo į antrą karantino bangą, tačiau savo sodyboje jautė daugiau laisvės nei gyvendamas megapolyje.
Sugrįžus gyventi į Anykščių rajoną, naujojo namelio statybos dar buvo beįsibėgėjančios, tad sename rąstiniame name užkamšė skyles, pro kurias košė vėjas ir įsikūrė kambarėlyje su didele krosnimi, kuri buvo garantas, jog nesušals. Iki pat dabar Povilas gyvena be daugelio patogumų, kuriuos turėjo mieste.
„Neturiu tekančio vandens, yra šulinys, lauko tualetai. Gal ateity atsivesiu dalykus. Lygiai taip pat ir su elektra, aš namuose įsivedęs tik po vieną rozetę, kad kuo mažiau elektros naudočiau, nes man visi dalykai, daromi savomis rankomis, nors jie yra sunkūs, tam reikia laiko, turi savo žavesio.
Gyvendamas kaime turi laiko prabangą – turi laiko sau pasišildyti namus, skirti valandą laiko kasdien, kad save susišildyti. Turi skirti nemažai laiko nusiprausti, kas irgi patampa projektu. Man tai yra labai įdomu – gyvenimas sau, išgyvenimas“, – apie gyvenimo kaime ypatumus pasakojo P. Bastys.
Šiemet vaikinui jau pavyko užsiauginti ir savų daržovių – nors bulves nugraužė kolorado vabalai, pasikapstęs žemėje rado ir jų, prisirovė svogūnų ir česnakų, užsiaugino kopūstų, nustebino ir morkų bei burokėlių derlius.
„Neturėjau laiko šią vasarą užkonservuoti daržovių, vasara pasitaikė sudėtinga. Labai geru laiku atvažiavau – labai šalta žiema, labai karšta vasara (juokiasi).
Kitiems metams turiu idėjų, kaip susimažinti daržus, bet skirti laiko išmokti užsikonservuoti maisto žiemai ir būti kuo mažiau priklausomam nuo aplinkos“, – ateities planus dėstė pašnekovas.
Nepamiršta ir kabareto
Vis dėlto, net ir gyvendamas mažame kaime, Povilas nepamiršta ir savo drag personažo ir tikisi šalyje įnešti naujų vėjų, suburti kabareto bendruomenę. Ir pats jau turėjo vieną pasirodymą kaip „Miss Plastica“ muzikos festivalyje, taip pat ir MO muziejuje ir turi nemažai ambicingų ateities planų.
„Aš labai atsakingai žiūriu į tai, žinau, kad tai yra ne kiekvienam žmogui. Lietuvoje nedrįsiu iš karto atsivežti čia kabareto. Žinau, kad mano pasirodymai šokiruoja, tai gerai, nes ištraukia emocijas, bet klausimas, kiek to šokiravimo norisi įdėti.
Nesiruošiu iš karto mesti į veidą, turi iš lėto tai įnešinėti, kad žmonės pradėtų tai matyti kaip meną, o ne kad vyras persirenginėja moterimi. Kai nėra edukacijos, žmonės iš karto griebiasi stereotipų“, – svarsto jis.
Baimės imtis tokių naujovių yra, tačiau Povilas tik nusišypso – viską darys pamažu, žmones pratins prie kabareto kultūros, su ja pažindins, o tų, kuriems tai nesuprantama, stengsis nejudinti:
„Man yra visai drąsu, žinau, kad bus kritikos, lietuviai labai mėgsta kritikuoti, bet aš labai tikiu, kad nors Lietuva yra maža, kabareto bendruomenė tikrai atsiras, o kam nepatiks, tas nežiūrės. Nors „Miss Plastica“ yra garsus personažas, labai savimi pasitikintis, nebijantis viešumos, bet aš nesiruošiu labai garsiai save reikšti, tikrai neplanuoju persirengti ir vaikščioti Gedimino prospektu ir sakyti, kad čia drag, taip turi būti ir aš turiu teisę čia vaikščioti. Taip, gal ir turiu teisę, bet ar man tai kažką duos? Nebūtinai. O jei kažką duos, gal ir pavaikščiosiu, nežinau.“
Be to, pirmasis žingsnis jau žengtas – sostinėje įvyko pirmasis kabaretas „Vilkta karalienė“, kuris nors ir kainavo Povilui ir jo komandai daugybę nervų, dabar pasakojant kelia nuoširdžią šypseną. Kabarete pasirodė atlikėjai iš Belgijos, Čekijos ir Amerikos, taip pat ir „Miss Plastica“, o pasižiūrėti susirinko nemažas būrys itin skirtingų žmonių.
„Pasirodymai praėjo tikrai be galo gerai, vakaras buvo iš dviejų dalių – kaip vyksta mano įsivaizduojami kabareto vakarai, tai yra daug mažų variacinių pasirodymų. Buvo ir drag queen pasirodymai, ir gyvo dainavimo, ir burleska, džiazo šokis, šokis su ugnimi – labai daug skirtingų pasirodymų. Per pertrauką, šnekantis su svečiais, girdėjau iš žiūrovų, kad vakaras geresnis, negu tikėjosi, Lietuvoje to dar nėra matę ir kad jų akį patraukė pasirodymų įvairumas“, – su šypsena prisimena P. Bastys.
Sieks įsitraukti į kaimo bendruomenę
Tiek pertraukos metu, tiek po pasirodymo vaikinas sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų dėl pasirodymų ir sukurtos jaukios atmosferos, kurioje žiūrovai galėjo realybę trumpam palikti užmarštyje.
„Manau, kad Lietuva yra net ne pasiruošusi, o ištroškusi tokiems dalykams – neutraliai erdvei, kur nėra skirstoma, kokiems žmonėms skirta ta erdvė, kur žmonės tiesiog ateina, pamiršta savo rūpesčius, palieka juos ir pasineria į fantazijos pasaulį, kurį kabaretas sukuria.
Labai džiūgauju, kuo galima greičiau planuoju ateities renginius ir manau, kad tai bus labai sėkmingas ir naudingas, reikalingas renginys Lietuvoje“, – entuziastingai kalbėjo jis.
Be planų kurti kabareto kultūrą ir bendruomenę šalyje, vaikinas sako, jog pirmiausia, vis dėlto, laukia įprastesni darbai, pavyzdžiui, namų kūrimas ir tobulinimas – reikia ne tik pilnai įsirengti, kad jie būtų pritaikyti gyvenimui, bet ir susikurti jaukumą, kuris Povilui – itin svarbus. Galbūt ateityje čia pakvies ir kitus menininkus pasisemti įkvėpimo.
Be viso to, P. Bastys svajoja įsilieti ir į kaimo bendruomenę, stengtis jai duoti tiek, kiek gali, įnešti savo indėlį kaip šokio specialistas.
„Gyvenimas keičiasi pastoviai, kai atvažiavau, man buvo didžiulis noras atgaivinti bendruomenę kaimelyje. Bendruomenė yra, ji funkcionuoja, kol kas ją stebiu, bet norisi atiduoti duoklę kaimukui. Tai nereiškia, kad čia darysiu drag pasirodymus – manyje yra kitų meninių pusių. Man yra labai įdomus bendruomeniškumas, dalinimasis, kultūra. Bandysiu iš lėto įsilieti į bendruomenę, išgirsti ją, ko jiems trūksta ir kuo aš, kaip menininkas, galėčiau prisidėti“, – ateities planus dėliojasi vaikinas.
