Lietuvoje vyksta diskusijai dėl valstybinių universitetų tinklo pertvarkymo. Naujų veiklos krypčių suteikia užsienio šalių patirtis. Prieš penkerius metus Danija, turtinga Baltijos šalių kaimynė, ėmėsi optimizacijos spendimų. Kam to reikia šaliai, kuri gali didžiuotis aukščiausiomis vietomis ne tik mokslo ir bendro ekonominio konkurencingumo, bet ir socialinės gerovės lentelėse? Atsakymus į šiuos klausimus pateikė Danijos Mokslo, inovacijų ir aukštojo mokslo ministerijos ekspertas Jens Peter Jacobsen, dalyvavęs Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtame seminare-diskusijoje „Danijos patirtis pertvarkant aukštojo mokslo sistemą“.
2003 m. Danijoje priimtas naujas aukštąjį mokslą reglamentuojantis įstatymas pertvarkė universitetų valdymą, didelį vaidmenį suteikdamas universitetų taryboms, kuriose daugumą sudaro „išoriniai“ nariai. Besikeičiantiems universitetams atsivėrė naujos veiklos perspektyvos. 2006-2007 m. Danijos vyriausybė valstybinius universitetus pakvietė jungtis savanoriškai, drauge integruojant valstybinius mokslo institutus. Tai padaryta aptarus Globalizacijos strategiją ir siekiant didesnio universitetų konkurencingumo pasaulinių procesų kontekste. Mažiau nei per metus dvylika universitetų persitvarkė į aštuonis, o iš trylikos valstybinių mokslo institutų savarankiškais liko tik keturi.
Danijos Mokslo, inovacijų ir aukštojo mokslo ministerijos departamento vadovas savo šalyje atliktą mokslo ir studijų tinklo optimizaciją pavadino nelengva, bet būtina ir sėkminga, o pagrindinėmis reformos vykdymo sąlygomis įvardino pribrendusią situaciją ir politinę valią, sprendimų greitį ir atsakomybę prieš mokesčių mokėtojus.
Kaip pabrėžė Jens Peter Jacobsen, globalizacijos sąlygomis mažos mokslo ir studijų įstaigos negali būti nei matomos, nei konkurencingos, jos susiduria su finansinių išteklių stoka, o retos išimtys tik patvirtina taisyklę. Tokie tarptautiniuose reitinguose dominuojantys nedideli universitetai, kaip Harvardo, Stenfordo ar Masačusetso technologijos institutas, yra privatūs ir disponuoja dideliais piniginiais ištekliais. „Valstybės negali leisti gausių išlaidų mažoms institucijoms, nes mokslas finansuojamas ne mecenatų dovanotais, bet iš savo piliečių surenkamais pinigais“, – sakė J. P. Jacobsen.
Skirtingi Danijos universitetai priėmė skirtingus sprendimus. Pertvarkos rezultatas – įvairovė: nuo didelių ir tarptautinėje erdvėje pripažintų aukštųjų mokyklų didėjimo iki mažo universiteto apsisprendimo likti nykštuku. Pavyzdžiui, tarptautiniuose reitinguose aukštas vietas užimančios dvi didžiausios Danijos akademinės mokslo įstaigos dar labiau išplėtė savo potencialą: Kopenhagos universitetas apima 31 proc., Orhuso universitetas – 23,5 proc. skaičiuojant pagal 2010 m. bendrą apyvartą, o nepanorusiam prie nieko šlietis Kopenhagos IT universitetui atitenka 0,8 proc. dalis.
Kaip Danijai pavyko reformą pradėti? Ekspertas išskyrė tris svarbiausius faktorius: tai politinė valia iškelti mokslą ir studijas į svarbiausią vietą dienotvarkėje, pertvarkai pribrendusios pagrindinės institucijos ir procesų greitis bei apimtis.
Globalizacijos strategijoje įvardyta, kad norint išlaikyti pasiektą socialinę ir ekonominę gerovę, dinamiškai vystantis ir į tarptautinę areną sparčiai veržiantis Azijos regionams, Danijai reikia iš naujo nusistatyti ateities kelio kryptį. Dideli atlyginimai neleidžia siūlyti pigios darbo jėgos, būtina tapti intelektinių inovacijų šalimi.
Danija išsikėlė ir jau yra beveik įgyvendinusi tikslą iki 2015 m. pasiekti, kad aukštąjį išsilavinimą įgytų 50 proc. jaunuolių. 2011 m. pradėjusi dirbti nauja vyriausybė kartelę kilstelėjo dar aukščiau – norima, kad aukštąsias mokyklas baigtų iki 60 proc. jaunimo, o 25 proc. abiturientų rinktųsi universitetus. Kiti kaitos stūmokliai – sukurti prielaidas didesnei tyrimų ir studijų vienovei, stiprinti bendradarbiavimą su verslu, pritraukti kuo daugiau lėšų iš ES mokslinių tyrimų projektų.
Kokie mokslo pertvarkos rezultatai? 2009 m. vykdytas tarptautinis vertinimas teigia, kad daryti išsamius apibendrinimus dar anksti, bet jau galima konstatuoti prasidėjusią pozityvią kaitą. Vyksta intensyvūs vidiniai universitetų pertvarkos procesai. Žvelgiant į statistiką, išaugo mokslo produkcija, geriausi Danijos universitetai tarptautinių reitingų lentelėse pakilo dar aukščiau. „Universitetai nebuvo laimingi pertvarką darant, kaip nėra laimingi ir dabar, bet taip ir turi būti. Toks jų nusiteikimas natūralus“, – teigia danų ekspertas J. P. Jacobsen.
Atsakydamas į klausimus apie universitetų tinklo pertvarkas kitose šalyse bei apie tai, kiek galima pasinaudoti Danijos patirtimi, svečias pabrėžė, kad Danijos sprendimų tiesiogiai kopijuoti nesiūlytų, nes visiems tinkamų vienodų atsakymų nėra. Ruošdamiesi pertvarkai danai domėjosi kaimyninių šalių pavyzdžiais. Nuo 2006 iki 2011 metų Suomijoje universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16, o universitetų valdymo įvairovė didesnė nei Danijoje.
Į Švietimo ir mokslo ministerijoje vykusį Danijos patirties pristatymą buvo kviečiami Seimo nariai, Prezidentūros, universitetų ir studentų organizacijų atstovai, Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, spalio mėnesį viešiems svarstymams pateikusios Lietuvos universitetų tinklo optimizacijos modelius, nariai.
Danijos patirtis Lietuvai gali būti naudinga ne tik dėl siektino išsivystymo lygio, bet ir dėl dydžių palyginamumo. Joje gyvena 5,6 mln. gyventojų.
Vykdydama mokslo ir studijų reformą, Lietuva, kaip Danija, jau yra optimizavusi mokslo institutų tinklą: iki pertvarkos veikė 45 valstybinės mokslo įstaigos, iš jų pagal bendras mokslinių tyrimų kryptis 17 institutų integruoti į universitetus, dalis suburti į 5 mokslinių tyrimų centrus, įkurti 6 valstybiniai mokslinių tyrimų institutai.
2010 m. duomenimis, Danijoje veikė 8 valstybiniai universitetai, bakalauro ir magistro siekė 128 tūkst. studentų, šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui siekė 42,1 tūkst. eurų. Beveik dukart už Daniją gyventojų skaičiumi mažesnėje Lietuvoje, lyginant tų pačių metų duomenis, veikė 14 valstybinių universitetų, studijavo 140 tūkst. bakalauro ir magistro studentų, šalies BPV vienam gyventojui – 8,3 tūkst. eurų.
