„Lajaus žvakė“ yra trumpas pasakojimas apie garbinamą žvakę, kuri tampa suodina ir yra apleidžiama, kol galiausiai pripažįstamas jos vidinis grožis. Ekspertai teigia, kad „Bjauriojo ančiuko“ autorius pasakojimą apie žvakę tikriausiai parašė XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Pasak jų, kūrinio stilius labai paprastas, todėl pasakojimas tikriausiai buvo sukurtas, kai rašytojas dar mokėsi mokykloje.
Rašalu rašytas rankraštis dedikuotas poniai Bunkeflod. Manoma, kad ji buvo našlė, pas kurią vaikystėje H. K. Andersenas lankydavosi ir skolinosi jos knygas. Ekspertai teigia, kad archyve rastas 700 žodžių rankraštis greičiausiai yra vėliau padaryta kopija, o originalas – dingęs.
H. K. Andersenas gimė Odensės mieste 1805 metais. Jo tėvas buvo batsiuvys, o mama skalbėja. Kūrybos pradžioje H. K. Andersenas rašė poeziją, o 1835 metais buvo išleista pirmoji jo pasakų knyga. Daugelyje populiariausių H. K. Anderseno pasakų, tokių kaip „Nauji karaliaus drabužiai“ ir „Mažoji undinėlė“, nagrinėjamas turto ir grožio suvokimas. Šios temos paliečiamos ir „Lajaus žvakėje“. Rašytojas, kuris mirė 1875 metais, yra parašęs šimtus pasakų. Jos buvo išverstos į daugiau nei 100 kalbų.
