Balsas.lt paprašė Aistės papasakoti apie šventinį Kalėdų laikotarpį Danijoje. Pavyko sužinoti, kaip vietiniai švenčia Kalėdas, kokios tradicijos ten yra populiarios ir daug kitų įdomių dalykų, apie kuriuos galbūt net nežinojote.
Kalėdos trunka ilgai
„Danijoje aš jau penkti metai. Kasmet Kalėdų karštinė prasideda trupučiuką anksčiau. Šiemet pirmieji papuošimai išlindo jau spalio viduryje, kurį laiką Kalėdų Seneliai stumdėsi dėl vietos su Helovyno moliūgais, tada į pagalbą pasikvietė nykštukus ir jau nuo lapkričio pirmosios įsitaisė visose pakampėse.
Danai mėgsta puoštis šventėms. Visi taip pavargsta nuo ilgo, šlapio ir tamsaus rudens, kad prikabinėja lempučių, kur tik įmanoma. Atsimenu, per tą didžiąją spalio mėnesio audrą stebėjau kaimynus, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo lauke iškabintas girliandas.
Didžiausias skirtumas, palyginti su Lietuva, yra tas, kad čia beveik nėra religinės tematikos papuošimų. Koks ne koks angeliukas užklysta kartais, bet nėra nė vienos prakartėlės, kūdikėlio Jėzaus ar Trijų karalių. Danams religija yra nepaprastai privatus reikalas, kaip atlyginimo dydis bei sveikata. Viešai ją demonstruoti laikoma netaktišku dalyku“, – pasakojo Aistė.
Tačiau balsas.lt pašnekovė pridūrė, kad Danijoje netrūksta nykštukų: „Jiems čia skiriamas specialus vaidmuo – jie vaikams atneša mažų dovanėlių, saugo namus ir šiaip spokso iš visų pakampių. Jiems namų palėpėje paliekama ryžių košės su sviestu ir cinamonu. Norima, kad maži vaikai rytais galėtų patys įsitikinti, jog lėkštė po nakties stovi tuščia. Niekas nepastebi blizgančių tėtės ūsų ir vis labiau spaudžiančio kelnių liemens.
Kasmet yra pagaminama oficiali kolekcinė nykštukų pora, kurias daug žmonių kolekcionuoja. Mano vyro močiutė yra viena iš jų. Jos namuose gruodžio mėnesį neįmanoma prisėsti neprispaudžiant kokio nykštuko.“
Baigiasi visi pinigai
„Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų. Jos yra tokios svarbios, kad danai nieko nepalieka atsitiktinumui. Porą mėnesių prieš mano pirmas daniškas Kalėdas vyras paklausė, ar aš jau paruošiau savo dovanų sąrašą. Pamatęs mano suglumusį žvilgsnį, jis paaiškino, jog privalau surašyti viską, ką norėčiau gauti dovanų, ir išsiuntinėti visiems žmonėms, su kuriais švęsiu Kalėdas. Jo tėvams, seneliams, tetoms, dėdėms, pussererėms ir visiems kitiems žmonėms, kurių aš beveik nepažinojau.
Tais metais man nepavyko nugalėti savo gero lietuviško auklėjimo ir įsitikinimo, jog prašyti dovanų yra labai nemandagu ir nekultūringa. Vyras sudarė sąrašą už mane. Gavau daug kojinių ir virtuvės reikmenų. Dabar norus žymiuosi jau nuo vasaros ir esu viena pirmųjų šeimoje padalijanti savo sąrašą“, – pasakojo Aistė.
Mergina pridūrė, kad laikui bėgant suprato, kokia praktiška yra ši išeitis: „Patiriama daug mažiau streso: gali būti tikras, kad dovana žmogui patiks, ypač kai jo gerai nepažįsti. Pats irgi gali būti ramus, kad neužkiši namų vazelėmis ir staltiesėlėmis, kurių gyvenime pats nepirktum.
Danai dovanų sąrašus ruošia visoms progoms – gimtadieniams, vestuvėms, įkurtuvėms, krikštynoms. Kur tik yra proga dovanoms, ten bus ir sąrašas. Dažnai būna taip, kad gauni kelias vienodas dovanas, bet tai jau tavo problema. Viską galima vėliau pakeisti. Jei parduotuvėje perki daiktą ir pasakai, kad tai bus dovana, tavęs paklausia, kurią dieną dovanosi, ir užklijuoja lipduką su 30 dienų teise tą daiktą pakeisti į kitą toje pačioje vietoje.
Man anyta išaiškino, jog sąrašus būtina daryti ilgus, kad dovanų būtų daugiau nei numatomų dovanotojų. Tada nežinai, ką gausi ir vis tiek bus maloni staigmena. Ji pati yra įvaldžiusi dovanų sąrašų aukštąjį pilotažą – nuolat atnaujinamą excel lentelę kompiuteryje, kur ji visus metus nuolat žymi savo norus, išbraukia gautus daiktus, nurodo dydžius, spalvas, interneto nuorodas į parduotuves ir datas, kada jos norimiems daiktams yra taikomos nuolaidos.“
Anot Aistės, neigiama pusė yra ta, kad dovanos paprastai būna brangios – elektronika, prabangi kosmetika, dizainerių indai, lempos ir kiti interjero elementai: „Žmonės į sąrašus sudeda tai, ko labai nori, bet nelabai gali sau leisti. Dažnai didesnėms dovanoms susimeta keli žmonės, bet tai labiau būdinga gimtadieniams ir vestuvėms. Kalėdos čia neįsivaizduojamos be krūvos dovanėlių po eglute, tad daugelis pasiduoda nuotaikai ir stengiasi nežiūrėti į banko sąskaitos likutį.“
Už stalo nebetelpa pilvai
„Maistas yra svarbi Kalėdų dalis visose šalyse, danai ne išimtis. Patiekalai truputi skiriasi regionuose, bet nedaug.
Kūčios čia nešvenčiamos ir bent jau mano vyro šeimoje į bažnyčią irgi neinama. Gruodžio 24 d. mes paprastai važiuojam pas močiutę, kuri mus pasitinka karštu vynu, saldainiais ir specialiais apvaliais blynais, vadinamais æbleskiver, kurie valgomi su uogiene ir cukraus pudra. Kai jau būnam pakankamai apsalę ir aptingę, prasideda didysis valgymas. Pradedama silke, tačiau ji kitokia nei lietuviška. Danai silkę marinuoja su nemažu kiekiu cukraus, tad ji būna keistai saldi. Prireikė nemažai laiko ir daug taurelių tradicinės kmynų degtinės, kol išmokau nesiraukydama ją nuryti.
Pagrindinis patiekalas visada būna mėsiškas. Kai kurie danai kepa žąsį ar antį, bet statistinis čempionas vis dar yra kiaulienos nugarinė su odele. Mėsa niekuo neypatinga, bet garnyras labai specialus. Raudonieji kopūstai, virti su anyžiais, cinamonu ir cukrumi , grietinėlėje troškinti baltieji kopūstai ir mažos virtos bulvės, apvoliotos lydytame svieste su – jau atspėjote – cukrumi. Kopūstus dar įveikiu, bet karamelizuotų bulvių net po daugelio metų vis dar negaliu valgyti.
Kai jau atrodo, kad neįmanoma daugiau sutalpinti į skrandi, atnešamas desertas: ris a la mande. Tai yra šalta ryžių košė su vanile, cukrumi, plakta grietinėle, smulkiai skaldytais nuluptais migdolais ir karštu vyšnių padažu. Kaip danai prisiverčia ją valgyti po visų kitų cukrinių vaišių? Ogi padaro iš to žaidimą. Visame deserto puode būna paslėptas vienintelis sveikas nuluptas migdolas. Jį radusiam skiriama speciali premija.
Pamatyti migdolo toje baltoje masėje neįmanoma. Tad reikia valgyti labai atsargiai ir burnoje išvolioti kiekvieną kąsnį. Čia ir prasideda linksmybės. Visi stengiasi rastą migdolą paslėpti ir taip priversti kitus suvalgyti dar daugiau. Kas užkiša už žando, kas sugeba nepastebimai įdėti į servetėlę. Kai kurios močiutės bando savo migdolą slapta įmesti anūkėliams ir taip juos pradžiuginti. Galų gale laimėtojas prisipažįsta ir gauna savo premiją – dėžę šokoladiniu ar marcipaninių saldainių“, – pasakojo Aistė.
Daug triukšmo ir meilės
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad daniškos Kalėdos labai paviršutiniškos - maistas ir dovanos. Tačiau danai daug santūresni nei lietuviai, šeimos čia labiau išsibarsčiusios, nėra daug progų visiems susitikti. Jie pernelyg nesišvaisto apsikabinimais ir meiliais žodžiais, tačiau tą meilę išreiškia važiuodami daugybę kilometrų, kad galėtų susėsti kartu prie stalo, valgyti keistą persaldintą maistą, šokti aplink eglutę ir tiesiog mėgautis vieni kitų kompanija.
Danai nėra pratę tiesiog susibėgti be progos, viskam turi būti priežastis. Tačiau meilės jie turi daug ir Kalėdos tampa būdu šiltai ir neoficialiai pabendrauti su artimais žmonėmis. Pats šventinis vakaras yra griežtai rezervuotas šeimai, tačiau nuo lapkričio iki vasario organizuojamos krūvos kalėdinių vakarėlių.
Aš šiemet jau atlaikiau aštuonis tokius vakarėlius – su kolegomis, su darbo klientais, su vyro kolegomis, buvusiais kolegomis, su kaimynais, su savo savanorių organizacija, šaulių klubu, sporto klubu. Dažnai tai būna tik susibėgimas su karštu vynu ir sausainiais, bet nuotaika visada būna puiki.
Daniškos Kalėdos trunka ilgai, auga pilvai ir baigiasi pinigai, bet danai turi progą švęsti beveik pusę metu ir net nesiruošia nieko keisti“, – pasakojo balsas.lt pašnekovė.
