Kodėl šiandien sparčiai gausėja vaikų depresijos atvejų? Kas yra tokio specifinio jų terpėje, kurioje jie auga, ypač Šiaurės Amerikos kontekste, kas sukelia depresiją ne tik suaugusiems, bet dar dažniau ir vaikams? Yra visa virtinė priežasčių, tačiau pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie pareiškė, jog siekia padaryti žmones neramiais ir susirūpinusiais, ypač vaikus.
Šie žmonės yra sutinkami toje komercinės pramonės dalyje, kuri siekia priversti vaikus jaustis nesaugiais, – reklamoje. Vienos reklamos agentūros prezidentė neseniai paslaugiai pareiškė: „Aukščiausio lygio reklama priverčia žmones suprasti, jog be jų produktų jie yra nevykėliai. Vaikai tam yra labai jautrūs... Tu atveri emocinį pažeidžiamumą, ir su vaikais tai padaryti yra labai lengva, nes jie yra labiausiai emociškai pažeidžiami“. Ši prezidentė nėra vienintelė taip kalbanti; praėjus metams po šio pareiškimo kita reklamos agentūra (2003 metais) paaiškino: „Mūsų verslo kultūroje į vaikus yra žiūrima kaip į ekonomikos šaltinius, kuriuos reikia išnaudoti lygiai tokiu pat principu kaip ir boksitą ar medieną“.
Kad reklamos agentūros sąmoningai daro tai, kas kenkia vaikų psichologinei sveikatai, nėra kažkokių konspiracinių teorijų mėgėjų turima informacija. 2007-aisiais Britanijoje BBC paskelbė, jog „vaikai mato daugiau nei 10 000 TV reklamų per metus ir 10-ies metų amžiaus gali atpažinti 400 prekinių ženklų“. Labiausiai atpažįstamas ženklas yra „McDonalds“ dvynės arkos, kurias atpažįsta 70% Britanijos trimečių. Mažiau nei pusė šių vaikų žino savo pavardes, bet jie jau žino Mr. Mc. Vienos bažnyčios vadovas 2008-aisiais savo pranešime spaudai pademonstravo, jog vis daugiau ir daugiau tyrimų akivaizdžiai įrodo, jog reklama televizijoje kenkia vaikams, priverčia juos žalingai konkuruoti ir skatina, jo žodžiais tariant, „gobšų individualizmą“ iki tokio lygio, jog „duomenys iš JAV bei Didžiosios Britanijos parodo, kad tie, kurie yra labiausiai paveikti komercinio spaudimo, turi didesnių psichologinių sveikatos problemų“. Situacija JAV yra pati baisiausia, nes ten jauniems žmonės labiausiai gresia žalingas komercializacijos poveikis, ir ši jaunuolių karta dabar yra apibūdinama kaip „užmarinuota“ protą bukinančiose reklamose.
Gobšaus individualizmo skatinimas
Reklamavimas pirmiausia ir labiausiai vystėsi JAV, tam buvo naudojama patirtis kuriant propagandą karo metais, o vėliau – tvarkant viešuosius ryšius. Argumentai dėl propagandos panaudojimo stengiantis paveikti sąmonę taikos metu atkeliavo iš laikų, kada gyveno tokie žmonės kaip Walteris Lippmannas (1889 – 1974). Walteris Lippmannas buvo Edwardo Bernays (1891 – 1995) – žmogaus, kuriam skiriami nuopelnai sukuriant viešųjų ryšių pramonę, – kolega. Lippmannas dirbo JAV vyriausybei kuriant propagandą Pirmojo pasaulinio karo metu, praėjus šiam laikotarpiui jis įtikėjo, jog „pritarančios nuomonės kūrimas“ (manufacture of consent) turi tapti „menu, turinčiu savimonę, ir reguliariu demokratinės vyriausybės organu. Visas procesas būtų valdomas specializuotos klasės, pasišventusios „bendriems visuomenės interesams“. Pagrindinė šios naujos viešųjų ryšių pramonės užduotis turėjo būti laikyti visuomenę tamsoje“.
Šių dienų reklamos, nukreiptos į vaikus, išsivystė būtent iš šio fenomeno, ir jos yra nė kiek ne mažiau piktybiškos. Reklamuotojai niekada nesako: „šis žaislas yra neįdomus – tu su juo pradėsi nuobodžiauti jau po kelių minučių, kodėl tau nepažaidus parkelyje?“. Egzistuoja keletas elementarių priežasčių kodėl tie, kurie kontroliuoja verslą ir pasisako už konkurenciją, laiko reklamą gyvybiškai svarbia.
Žmonėms negalima leisti būti laimingais, jei jie bus patenkinti tuo, ką turi, jie gali pradėti mažiau vartoti. Jei žmonėms „bus leista sugrįžti prie ankstesnio gyvenimo tempo ir prisiminti senus įpročius, tai paskelbtų galą vartotojų visuomenei, vartotojų pramonei bei vartotojų rinkai... Vartotojų visuomenė klesti tol, kol jai pavyksta palaikyti amžiną jos narių nepasitenkinimą (kitaip tariant, pavyksta priverti jaustis nelaimingais). Paprastas būdas tai pasiekti – nuvertinti produktą netrukus po to, kai tas produktas buvo įmestas į vartotojų troškimų visatą.“
Šiandien arkivyskupai pamokslauja prieš reklamą, psichologai stengiasi atvesti mus į pasaulį be reklamos, filosofai savo veikaluose mąsto apie mums daromą žalą, tuo tarpu reklama išlieka verslo duona ir sviestu, ypač viešuosiuose ryšiuose. Tai, kad daugelio žmonių darbas šiandien yra priversti mus ir mūsų vaikus jaustis nejaukiai ir nesaugiai bei išvystyti nepilnavertiškumo kompleksą arba trūkumo jausmą, yra vieša paslaptis.
Fragmentas iš Daniel Dorling knygos „Injustice: Why Social Inequality Persists", 278-280 p.
Vertė fronte.lt, 2010 10 04
