Ką bendro turi akrobatinis skraidymas, ezoterika ir gėlių kolekcionavimas? Anot vilnietės Onutės Motiejūnaitės, šios iš pirmo žvilgsnio niekuo nepanašios yra sritys labai susijusios. Akrobatinio skraidymo pilotė įsitikinusi, kad svarbiausia – harmonija. Būtent danguje ji susiduria su paslaptinga magija, kai esi čia ir dabar, o visa kita tarsi išnyksta. Tačiau ne mažiau malonumo moteris patiria rūpindamasi sode auginamomis nuostabiausius žiedus kraunančiomis viendienėmis.
Atsiplėšti nuo žemės
Sostinėje augusi O.Motiejūnaitė vaikystėje niekada nesvajojo apie lėktuvus ir neaikčiojo užvertusi galvą į dangų. Baigusi vidurinę mokyklą ir iš karto neįstojusi į aukštąją mokyklą, aktyviai laiką leisti mėgstanti Onutė nerado sau vietos. Pradėjo dirbti, bet veiklos vis tiek trūko. „Jaučiau, kad turiu kažką veikti, tik nežinojau ką“, – tuometę savo būseną prisiminė moteris. Kartą vaikščiodama parke ji susipažino su sklandytoja, kuri juokais patarė nueiti į akrobatinio skraidymo kursus. „Kai ten nueisi, laiko nebeturėsi niekam kitam“, – tikino ji. Jauna mergina nė neįtarė, kas jos laukia, tačiau jau po pirmo apsilankymo pajuto simpatiją ten susirinkusiems žmonėms. „Jie kažkokie kitokie“, – bandė apibūdinti O.Motiejūnaitė. Tada į akrobatinio skraidymo kursus jaunuoliai buvo kviečiami nemokamai, todėl susidarydavo 30–40 žmonių grupės. Daugelį į kursus viliojo žavus skrajūno įvaizdis, romantiškos mintys apie atsiplėšimą nuo žemės, pakilimą aukščiau žemiškų problemų. Tačiau Onutė nesvaičiojo vien apie atsiplėšimą nuo žemės, jai taip pat rūpėjo sau bei kitiems įrodyti, kad ji gali išmokti atlikti sudėtingus manevrus.
Nesuderinama su šeima
Užsispyrimo O.Motiejūnaitei netrūksta. Galbūt tai ir padėjo po Avino ženklu gimusiai moteriai nemesti mėgstamos veiklos. Iš gausaus būrio akrobatinio skraidymo mokinių galiausiai grupėje liko vos 3–4 žmonės. „Priežasčių, kodėl taip nutiko, buvo daug ir įvairių. Vieni sukūrė šeimas, kiti nebegalėjo treniruočių derinti su mokslais ar darbais. Norint ir toliau skraidyti, reikėjo daug paaukoti“, – prisipažino Onutė. Iš pradžių treniruotes ji derino su darbu, vėliau – su geografijos studijomis Vilniaus universitete, dar vėliau bandė ir dirbti mokytoja, ir skraidyti. Tiesa, dirbti teko vos dvejus metus, kol O.Motiejūnaitė buvo pakviesta į tuometės Tarybų Sąjungos rinktinę.
Anot jos, iš pradžių akrobatinis skraidymas būna tik pomėgis. Pilotams, kaip ir kitų sporto šakų atstovams, reikia ne tik talento, bet ir daug sunkaus darbo. „Gerai pamenu, kaip tuometis mūsų mokytojas sakydavo, kad išmokyti skraidyti galima visus, net beždžiones. Tačiau per daugelį metų supratau, kad kai kurie skraidyti reikalingi žmogaus gebėjimai yra užkoduoti genuose. Tokiems viskas pavyksta daug lengviau ir greičiau“, – sakė viena geriausių Lietuvoje akrobatinio skraidymo meistrių. Moteris tikina, kad meistriškumą išsiugdė tik sunkiu ir intensyviu darbu.
Pažeisi dėsnį – nukrisi
Šiandien O.Motiejūnaitė yra atsargos karininkė ir akrobatinio skraidymo instruktorė. Atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus aeroklubas buvo perorganizuotas į krašto apsaugos eskadrilę. „Niekas dėl to labai nedžiūgavo, tačiau tai buvo vienintelė galimybė skraidyti. Todėl iki šiol gerai atsimenu, kaip visi aeroklubo nariai tapo karininkais“, – pasakojo vilnietė. 2005 m. moteris išėjo į atsargą, o akrobatinis skraidymas tapo tik pomėgiu.
Dabar šia sporto šaka domisi gerokai mažiau žmonių nei anksčiau. Pagrindinė priežastis – pinigai. „Šiandien akrobatinis skraidymas – itin brangus malonumas“, – neabejojo moteris. Tačiau, anot jos, reikia ne tik pinigų, bet ir tam tikrų būdo savybių. Aviacijoje itin svarbūs yra dėsningumas, griežtumas ir drausmė. Pažeisi dėsnį – nukrisi. „Dangus silpnų nemėgsta. Ten esi pats su savimi, niekur nepasislėpsi, niekas už rankos nepalaikys ir nepadės. Turi žinoti, kodėl skrendi, koks tavo tikslas. Tai tau naudingas. Tačiau šiame sporte netrūksta ir romantikos. Iš dangaus viską matai kitaip, atsiveria neregėtas grožis. Tačiau net ir tokiais momentais negali užsimiršti ir paleisti vairo. Todėl visus jausmus išgyvename viduje. Turi būti vidinė drausmė. Ji svarbi ir gyvenime“, – tikino pilotė.
Pavergė viendienės
Onutė nekantraudama laukia pavasario ir šiltų orų ne tik todėl, kad tada galės pakilti į dangų, bet ir todėl, kad jaučia poreikį sukišti rankas į žemę ir rūpintis gausia viendienių selekcija. Prie Kyviškių aerodromo moteris turi sodą, kuriame paprastai praleidžia visą šiltąjį sezoną. „Ten galiu sėdėti ant kėdės po obelimi ir žiūrėti, kaip lėktuvėliai danguje vartosi“, – pasakojo moteris. Anksčiau sode vilnietė sodino ne tik gėles, bet ir įvairias daržoves, tačiau ilgainiui iš jų liko tik svogūnai ir česnakai. „Viską užgožė grožis“, – sakė daugiau nei 80 rūšių viendienių auginanti moteris. Gėlės – dar viena jos aistra. Tiesa, jas augina tik sode. „Pavasarį net rankos dreba, kaip norisi greičiau važiuoti į sodą. Žiemą gyvenu ramiai, tarsi meška laukiu šiltų orų ir veiklos“, – prisipažino Onutė.
Eglė Valionienė
