Lagaminas nėra kelionės simbolis, lagaminas pirmiausia daiktas, į kurį dedami daiktai. Mes daiktams prikūrėme tiek reikšmių, apkrovėm tokia daugybe simbolių ir poteksčių, kad jie paprasčiausiai prarado savo tiesiogines funkcijas ir pamažu atsisako mums tarnauti. Engia mus, gąsdina, vienijasi su kitais daiktais, įgyja naujų motyvacijų, virsta metaforomis ir fantomais. Tačiau visų pirma daiktai turėtų likti daiktais. Objektais, o ne subjektais. Daiktais, kurie padeda žmogui, palengvina, o ne apsunkina jau ir taip nelengvą būtį žemėje.
Lagaminas buvo apynaujis. Vidutinio dydžio, tamsiai mėlynas, ne pats brangiausias, nors ir ne iš pigiųjų, su tokiais, ko gero, keliauja viduriniosios klasės keleiviai. Bernardas Miulenbachas jį surado savo ganyklos pakraštyje. Tolumoje matėsi Alpių kontūrai, o čia slėnyje, ant iš šiaurės į pietus jo valdas kertančio upeliuko kranto gulėjo lagaminas. Jis buvo atsidaręs, išsiskėtęs ir priminė mirusį kniūbsčią paukštį į šalis ištiestais sparnais. Vyras atsargiai, bato galu atvertė lagaminą – visiškai tuščias. Apžiūrėjo iš arčiau: jokių užrašų, jokių šeimininko pėdsakų, tik silpnas kvepalų kvapas. Gali būti, kad lagaminas priklausė moteriai.
Nors daiktas buvo stipriai apgadintas, - norint jį naudoti, reiktų sutaisyti užsegimo mechanizmą ir kažkokiu būdu ištiesinti persikreipusį karkasą, - Miulenbachas vis tiek parsinešė lagaminą prie namų, pastovėjo laikydamas jį rankoje kieme, paskui nužingsniavo prie daržinės ir pakabino lagaminą ant sienos. Šlaitinio stogo kraštai buvo tokie platūs, kad sūnus, kai dar mokėsi mokykloje ir gyveno kartu, sakydavo, jog tėvas galėtų statyti kolonas ir daržinė būtų panaši į graikišką šventyklą. Tėvas juokdavosi, bet sūnus jau visai rimtai tvirtindavo, esą taip ir atsiradę kolonados – dėl per plačių šlaitinių stogų, kurie saugodavo sienas nuo lietus; juos reikdavę paprasčiausiai paremti mediniais stulpais, ir tik vėliau visa tai virto stiliaus dalykais – dorėniškais, jonėniškais ar orintiškais orderiais. Kokia gi čia po velnių šventykla, juk tai paprasčiausia daržinė, juokdavosi tėvas, o sūnus paaugliškai pykdavo, esą tėvas nuolat šaiposi iš jam svarbių dalykų. Tiesa, architektu sūnus netapo – susigundė madingu ir pelningu kompiuterių pasauliu.
Pastovėjęs prie daržinės, Miulenbachas nuėjo į namą, išgėrė šviežio pieno, surūkė pypkę ir atsigulė miegot. Po to, kai sūnus vedė amerikietę ir išvyko gyventi į Kaliforniją, o žmona numirė, Miulenbachas nebevakarieniaudavo. Vienam valgyti apskritai kažkokia kvailystė. Ko nors užkandi, kad palaikytum gyvybės žarijas viduje ir užtenka.
Rytojaus dieną visi vietiniai laikraščiai ir televizijos kalbėjo apie lėktuvo katastrofą kaip tik virš slėnio, kurio pakraštyje, nuošaliau nuo magistralinių kelių gyveno Miulenbachas. Keletą dienų virš galvos skraidė sraigtasparniai, tolumoj matėsi ilgos juodos voros gelbėtojų, šukuojančių vietovę. Tiesa, gelbėt nebuvo ko. Jie tegalėjo tik surankioti tai, kas liko iš daugiau nei šimto skridusiųjų ir pasimelsti. Miulenbachas, anksčiau su širdgėla pagalvodavęs, kad sūnus taip retai aplanko senstantį tėvą, dabar net džiaugėsi – juk galėjo šiuo lėktuvu skristi ir jo Rudolfas.
Viskas jau buvo aprimę, po lėktuvo katastrofos praėjo savaitė, o gal ir daugiau, kai prie Miulenbacho namų pasirodė keista moteris. Ji vilkėjo pilką, kone žemę siekiantį lietpaltį ir juodą skrybėlę. Moteris stovėjo ant kelelio, pro Miulenbacho namus nusidriekiančio tolyn į slėnį, ir žiūrėjo. Keista, bet ji žiūrėjo ne į namą, kurį kaip ir įprasta šiose apylinkėse puošė terasinis balkonas su dailiai išpjaustytais medžio turėklais, ji neatitraukdama žvilgsnio stebeilijosi į daržinę. Šeimininkas išėjo į kiemą, pasisveikino. Moteris linktelėjo galva, paskui parodė į daržinę ir kažką pasakė. Miulenbachas iš bėdos galėjo susikalbėti prancūziškai, jaunystėje buvo pramokęs italų kalbos, tačiau žodžiai, kuriais į jį prabilo moteris, akivaizdžiai buvo jam nesuprantami. Anglų kalbos Miulenbachas nemokėjo ir neketino mokytis – su marčia jis kalbėdavosi tarpininkaujant sūnui. Tiesą sakant, toks būdas labai tiksliai atitiko jo požiūrį į šias vedybas ir į marčią apskritai. Stambiu atsikišusiu apatiniu žandikauliu, nuolat kažką tauškia, nuolat žvengia kaip kumelė, žmonėms matant pliaukši jo sūnui per sėdynę – ji niekad jam nepatiko.
Moteris juoda skrybėle nesiliovė rodyti ranka į daržinę. Ji kažką karštligiškai aiškino ir pamažu artinosi prie Miulenbacho. Vyras, nepratęs prie svetimšalių savo kieme, koja už kojos traukėsi atbulas, kol pagaliau trauktis nebuvo kur – už nugaros stovėjo daržinė. Pamišėlė? Ar nori pažiūrėti, ką jis laikąs daržinėje? Miulenbachas niekaip negalėjo suprasti, kokiam turistui gali tai rūpėti – ką eilinis austras laiko daržinėje. Ir tik atsisukęs moters rankos rodoma kryptimi, jis pamatė, kad ta ranka įbesta į lagaminą, jau kone savaitė kabantį ant vinies.
Aš jį radau prie upelio, ant kranto, pasakė Miulenbachas moteriai. Paskui, kiek pagalvojęs, pridūrė – jis sugadintas. Moteris palinksėjo galva ir rankomis parodė, kad norėtų šio sugedusio lagamino. Miulenbachas jau sukosi nukabinti niekam tikusio daikto, tačiau staiga apsigalvojo – o gal tai koks nors svarbus nusikaltimo įrodymas? Žmogžudystės ar apiplėšimo įkaltis. Atvyks policija, paklaus, kur lagaminas, ką jis pasakys? Atdavė kažkokiai būtybei su juoda skrybėle? Ir kam šitai pamišėlei sugedęs lagaminas? Gal ji elgeta iš Rytų, neturi į ką susidėti daiktų? Nesąmonė. Miulenbachas ryžtingai papurtė galvą ir ranka parodė į keliuko pusę – išeikit iš čia, ponia, išeikit, nes iškviesiu policiją.
Moteris bejėgiškai nuleido rankas, paskui staiga išsitraukė iš rankinės piniginę ir parodė Miulebachui keletą banknotų. Vyras įsižeidė – to tik trūko, kad jam už kažkokią šiukšlę mokėtų pinigus. Jis ryžtingai dar sykį papurtė galvą. Moteris išėjo.
Visą popietę Miulenbachas negalėjo rasti sau vietos: čia užeidavo į daržinę, čia į tvartą, užsukęs į virtuvę sutraukdavo pypkę ir vėl sukdavo ratus aplink gerai pažįstamus pastatus. Galiausiai jis nusikabino nuo vinies mėlynąjį lagaminą, nusinešė jį į daržinę, pasidėjo ant darbastalio ir keliolika minučių spoksojo į jį kaip užhipnotizuotas. Paskui atsargiai ėmė čiupinėti: trumpais šiurkščiais pirštais išmaigė lagamino dangčio pamušalą, dugną, kraštus. Nieko, kas galėtų kelti įtarimą. Užraktas išplėštas, karkaso tvirtinimai lūžę, užtrauktukas sugadintas.
Kitą dieną keistoji moteris nepasirodė, bet Miulenbachas vis dėlto jautė, kad tai dar ne pabaiga. Ši ramybė tikrai ne prieš gera. Norėjo paskambinti sūnui, pasidalinti nuogąstavimais, bet paskui apsigalvojo: dar pamanys, kad seniui su galva negerai.
Trečią dieną Miulenbachas pamatė jos siluetą iš tolo: ji ėjo labai skubėdama, vieną ranką atkišusi į priekį, tarsi nešdama joje kažką svarbaus. Iš tiesų, kai moteris prisiartino prie Miulenbacho durų, jis pamatė, kad rankoje ji laiko per pusę perlenktą popieriaus lapą. Pravėręs duris, jis pakvietė moterį į vidų. Ji papurtė galvą, pamosavo perlenktu lapu ir ranka parodė į daržinės pusę.
Miulenbachas išskleidė lapą ir perskaitė ranka rašytą raštelį. Mat kaip, pasirodo, ši moteris tikrai iš Rytų, jos vardas Jadvyga. O dukters vardas Marta, ji skridusi tuo lėktuvu, kuris... Žodžiu, ponia Jadvyga norinti atgauti lagaminą, savo dukters lagaminą. Ponia būtų laiminga, jeigu šeimininkas, tai yra jis, Miulenbachas, grąžintų ir kokių nors dukters daiktų, jeigu jis kartais radęs lagamine...
Miulenbachas nepratardamas nė žodžio mostelėjo moteriai ranka, kviesdamas eiti jam iš paskos. Jis nusivedė ją už daržinės, kur buvo įsitaisęs nedidelę ugniavietę, sustojo prie pelenų krūvelės ir kaltai nuleidęs rankas linktelėjo galva. Moteris valandėlę pastovėjo, paskui viena ranka nubraukė pasirodžiusias ašaras. Miulenbachas pritūpė, brūkštelėjo pirštais per pelenus, ištraukė iš ten sunkiai atpažįstamą, išsilydžiusią plastmasės detalę su įstrigusiu gelžgaliu ir kiek padvejojęs ištiesė moteriai. Moters veidą perkreipė skausminga grimasa, panaši į šypseną. Arba atvirkščiai.
Žiūrėdamas į tolstančią vienišą moters figūrą, Miulenbachas prisikimšo pypkę, paskui, kai moters siluetas dingo už kalvos, atsisuko į daržinę. O ką, gal tikrai pastatyt kolonas stogo kraštams paremti, iš tiesų būtų panašu į šventovę, su niekaip nenuryjamu kartėliu pagalvojo Miulenbachas.
