Danai moka didžiausius pasaulyje mokesčius (42-68 proc.), saulėtų dienų Danijoje gerokai mažiau nei Lietuvoje, skyrybų rodikliai taip pat vieni didžiausių Europoje. Tačiau visos apklausos rodo, kad danai - laimingiausia pasaulio tauta.
Anot statistikos, danai galėtų džiaugtis nebent tuo, kad ilgai gyvena, nes ten ilga vidutinė gyvenimo trukmė, tačiau jie geria ir rūko nepaisydami jokių sveiką gyvenimo būdą propaguojančių medikų patarimų. Tačiau jie vis tiek yra viskuo patenkinti. Šią vasarą Mičigano universitetas, atlikęs išsamų tyrimą visame pasaulyje, pranešė, kad patys laimingiausi - danai.
Panašios ir kitų tyrimų išvados. 2006 metais Leičesterio universiteto "laimės žemėlapyje" Danija irgi buvo pirma tarp 178 valstybių. Dar anksčiau, 2005-aisiais, ši šalis užėmė pirmąją vietą olandų projekte "Pasaulio laimės duomenų bazė", jau nekalbant apie tai, kad pastaruosius 30 metų Danija nuolat pirmavo visuose Eurobarometro tyrimuose. Net dabar, kai pasaulį drebina finansų krizė, negirdėti, kad danai skųstųsi. Kodėl?
Mažiausiai tikisi iš ateities
Norėdami atsakyti į šį klausimą, dar 2006 metais Pietų Danijos Visuomenės sveikatos instituto mokslininkai tyrė įvairius galimus veiksnius. Jie pradėjo nuo genų, atsižvelgė į danų įprotį važinėti dviračiais ir baigė maistu. Pateiktoje ataskaitoje jie padarė dvi išvadas - pirma, danams dar neišblėso euforija, kuri juos apėmė, kai 1992 metais jų rinktinė laimėjo Europos futbolo čempionatą, ir antra - svarbiausia išvada - danai, ne taip, kaip pasigailėjimo verti graikai ir italai, mažiausiai tikisi iš ateities. Todėl kiekvienais metais jie maloniai nusivilia sužinoję, kad "nieko blogesnio Danijos karalystėje nenutiko".
2005 metais pasirodžiusioje Karen Jespersen ir Ralfo Pittelkowo knygoje "Laimingi danai" mėginama kiek rimčiau aiškinti geros savijautos priežastis, minimas danams būdingas lygybės principas, pilietiškumas ir bendrumo jausmas. Mokslininkai teigia, kad tokios savybės būdingos "didelio pasitikėjimo visuomenei". Net du trečdaliai danų mano, kad gali pasitikėti dauguma tautiečių, tuo metu tokios nuomonės yra tik 30 proc. britų ir vos 3 proc. brazilų. Net 84 proc. apklaustų danų sako tikintys, kad politikai, valdininkai, teisėjai ir policininkai elgiasi tinkamai. Nepateisinantys lūkesčių valdininkai tuoj pat negailestingai sukritikuojami. Vienas iš pavyzdžių - neseniai finansų ministras buvo sučiuptas perkantis kelis bokalus alaus už mokesčių mokėtojų pinigus. Esant tokiam dideliam pasitikėjimui, danai neprieštaraudami moka didelius mokesčius, juolab kad visuomeninės tarnybos dirba puikiai, o ligoniai ir bedarbiai gauna dosnią paramą.
Žinoma, gerai dirbančios visuomeninės tarnybos nepadaro žmonių laimingų, tačiau žinojimas, kad jūsų vaikai bus priimti į darželį, netoli namų gaus reikiamą išsilavinimą, jūsų senstančiais tėvais bus deramai pasirūpinta, ir visa tai jums brangiai nekainuos, gerokai sumažina nerimą.
Danams būdingas pasitikėjimas
Danai itin vertina vienybę, bendrumą, laisvę ir tai, kad nereikia nuolat įrodinėti savo pranašumo. Pasitikėjimo įrodymų nereikia toli ieškoti. Danijoje galima prie namo sodelyje palikti kūdikį, kad pasišildytų saulutėje, banko kasininkai nesislepia už kulkų neperšaunamo stiklo, pamestos piniginės visada grąžinamos. Danijoje tikima, kad daugelis žmonių yra protingi, inteligentiški ir gerbia kitus, todėl nebūtina visur prikabinėti skelbimų su įspėjimais, prašymais ir grasinimais baudomis. Be to, danai gali mėgautis ramybe, kuri jiems teikia pasitenkinimą - nedaug gyventojų, keliuose nebūna kamščių, driekiasi laukinių rožių apsupti ilgi smėlėti paplūdimiai.
Panašios ir danų kaimynų gyvenimo sąlygas, tačiau jų vieta laimės skalėje - kur kas žemesnė, nes tam įtakos turi ne tik žmonių materialinė padėtis, bet ir gyvenimo supratimas. Nors danai apklausose mielai prisipažįsta esantys patenkinti arba labai patenkinti gyvenimu, jie gerokai atsargiau reiškia nuomonę apie tai, ar tokia padėtis ilgai truks. Gal tai požymis nepagrįsto pesimizmo, kuris būdingas ir laimingiausiems pasaulio žmonėms, o gal jie tiesiog pripažįsta, kad ateitis nenuspėjama. Kad ir kaip ten būtų, danai labiau nei kitos tautos linkę džiaugtis mažais kasdieniais gyvenimo malonumais.
Kasdienybę paverčia švente
Danai dievina kilnų paprastumą, moka švęsti ir organizuoti šventes nekreipdami daug dėmesio į iškilmingumą. Paprastai jie neskuba, sugeba, atlikdami kokį nors smulkų ritualą, suteikti reikšmės net monotoniškiausiai veiklai. Jie sėda prie stalo, kruopščiai sutepa sumuštinius (kaparėliai, kiaušinio trynys, kapoti svogūnai, krapai), išdėlioja servetėles, peilius bei šakutes, kartais net uždega žvakutę, įsipila stiklinaitę degtinės ir sako: "Skal" (Į sveikatą).
Toks ceremonijų vertinimas labiausiai pastebimas dalyvaujant danų iškilmėse kokių nors ritualų, kurių gausu danų kalendoriuje, proga. Iš pažiūros niūrūs danai yra labai draugiški. Jų šventės daugiau skirtos visuomeniniams pasikartojantiems, o ne vienkarčiams ir individualiems įvykiams pažymėti. Kartais šventės tikslas - suteikti reikšmės kokios nors visuomenės grupės perėjimui į naują gyvenimo etapą, pavyzdžiui, pažymėti gimnazijos ar licėjaus baigimą. Per šventes daugiau dėmesio skiriama bendrai patirčiai, o ne asmeniniams laimėjimams. Pasibaigus egzaminams (dažniausiai žodžiu), paskelbus pažymius ir mokiniams įteikus specialias kepuraites, kiekviena klasė išsinuomoja sunkvežimį, jį išpuošia ir važinėdama po miestą iš eilės užsuka į kiekvieno mokinio namus. Vėliau visi susirenka į oficialaus atsisveikinimo su mokykla ceremoniją, po kurios dalyvauja daugybėje vakarėlių kieno nors namuose. Buvę mokiniai keičiasi dovanėlėmis, eilėraščiais ir atvirukais.
Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais padėtis šiek tiek keičiasi. Savo knygoje K.Jespersen ir R.Pittelkowas įspėja, kad didelio pasitikėjimo visuomenė gali susvyruoti dėl stiprėjančio individualizmo, materializmo, globalizacijos ir, žinoma, labai skirtingų kultūrų žmonių imigracijos į Daniją.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
