Atėjus pavasariui, nemalonu aptikti, kad pernykštis sijonas arba kelnės gula nebe taip dailiai, arba - dar dramatiškiau, - visai nesileidžia užsagstomi. Ši tema kėlė nerimo ir XX a. pirmosios pusės moterims, o spauda barėsi, kad šios „nustoja stamantrumo“.
„Didelis nutukimas išvaro žmogaus kūną iš jo formos, kūnas sudrimba, nustoja stamantrumo, našumo. Nutukusi moteriškė atsisveikina su savo puikiomis profilio linijomis, lieknu liemeniu ir gražiu judėjimu, - 1925-aisiais konstatavo žurnalas „Moteris“. - Nepažengs keletos žingsnių, jau užtroškusi ir prakaitu apsipylusi. Ji darosi sunki, tingi. Išdribę žandai, sunkūs antakiai subjaurina jos veidą. Vienu žodžiu, taukų sluoksniai padengia visą kūno gražumą, supančioja judėjimus. Yra tai negražus ir nemalonus kūno stovis, abejoju, ar jis ir dvasiai sparnų nekliudo.“
Kaip elgtis, kad perteklinis svoris aplenktų dailų stuomenį?
„Moteris“ buvo negailestinga: „Niekumet taip labai nesuvargs ta, kurios protas turi pakankamai veikimo, o kūnas judėjimo, jei bent būtų serganti. Nenutuktum, kad taip labai nemėgtum ilgai pūkuose miegoti, daug įvairiai valgyti, nieko nedirbus ilsėties ir t. p. patogumų.“
Kaip kvėpavimas degina miltus
Ką daryti, jeigu pomėgiui miegoti pūkuose dėl vienų ar kitų priežasčių atsispirti nesugebėjai ir gėdingai priaugai papildomų kilogramų?
Žurnalas ragino pasitelkti vadinamąją darbštaus judėjimo koncepciją. Mat „didelis nutukimas varžo judėjimus, palaidoja gražumą, nutukę yra labiau palinke įgauti vandens putenų ligą, tankiau staiga numiršta, negu liesieji, retai tesulaukia ilgo amžiaus. Tai yra pastabos visiems mylinties gyvenimą.“
„Nuo tokios nemalonios ligos paduosim čia keletą receptų, - ramino redakcija. - Pirmas ir visų tikriausias šis: kūno ir proto darbštumas ir susiturėjimas. Dirbkite, būkite sau ir kitiems naudingos nuo negeistino nutukimo išsigelbėsite ir dar moraliu atžvilgiu pelnysite.“
Mitybos korekcijos nebuvo jokia paslaptis: „Paskui pradėkite mažiau valgyti. Atsisakykite nuo vieno, paskui nuo kito skanėsto, tegul verčiau jūsų gailestingumas pasinaudoja <...>. Reikia neužmiršti užlaikyti dietą. Bendrai daug nevalgyti ypač valgių iš miltų, bulvių, riebių mėsų, kepsnių, daug saldainių ir bendrai nesinaudoti cukrum. Palinkusiam į tukimą verčiau valgyti liesą mėsą, kiaušinius, pieną, daržoves, grybus, vaisius, ir tai ne per daug.“
Sporto salių dar nebuvo, tačiau ir taip aišku, kad „vienas iš geriausių būdų, kad kūnas sugrįžtų į normalų stovį, yra judėjimas. Nereikia bijotis pavargti, nes greitas kvėpavimas sudegina mūsų miltų ir cukraus daleles pirma, negu jas spėja paversti į taukus. Tokiu būdu pradėjus kovoti, nereikia per ilgai miegoti, reikia anksti kelti, nuo pat ryto daug vaikščioti ir vėliau gulti. Labai naudinga imties protu darbuotis.“
Geras ūpas prieš liesumą
„Negražus yra didelis nutukimas, bet negalima pasakyti, kad „giltinės“ liesumas būtų gražumo žvilgsniu pakenčiamesnis. Ant plikų kaulų nėra gražios odos“, - kitą kraštutinumą peikė leidinys.
„Liesumo priekaištimi kartais būna negerumas. Tai galima pataisyti! Yra moterų visai nemoteriško būdo, amžinai visais nepasitenka, amžinai neramios, vis kitais pasikandusios, o savęs nematančios, nekantrios ir labai įkyrios. Tokios būdo ypatybės praryja visą moterišką moteriškės gražumą. Neramus daužymos nėra veiklumas, nėra reguliarus gyvas darbštumas, kuris taip puikiai veikia į sveikatą ir gražumą“, - psichologines priežastis dėstė autorius.
„Ar tai del viršuj minėtų priežasčių, ar del kitų moteriškė suliesėjo - jos lytis esti pilka, arba drumsta nebeturi skaistumo. Kol negerumas kitiems „kraują išgers“, savąjį pirma išdžiovins, - skaitytojas perspėjo autorius. - Išmintingu rūpestingumu apie save ir savo charakterį, mokant valdyties, galima greit kūno pilnumą ir skaistumą atgauti. Vargas, rūpestis, neturtas, nesveikata, kūno ar proto pavargimas netrunka žmogaus kūną išdžiovinti.“
Patarimai norinčioms puoselėti optimalų svorį nedaug tesiskyrė nuo šių dienų moteriškų žurnalų rekomendacijų: „Išmokite viską ką gyvenimas atneš, priimti kaktos nesuraukdamos, būkite ramios, linksmos. Reikia anksti gulti, laikui atėjus kelti, vis vieną valandą. Nedirbkite per jėgas. Reikia maitintis sveikais ir maistingais valgiais, vis paskirtame laike. Valgykite duoną, sriubas, avižinę košę, ryžius. Mėsos ir tai geros valgykite nedaug. Reikia užsilaikyti ramiai, neieškoti pasilinksminimų dideliuose šokiuose, pokyliuose, ligi išnakčių; verčiau daryti šeimyninius pasilinksminimus. Gerai yra šiltos vanios. Visų geriausia - geras ūpas.“
Korseto saulėlydis
Išpuoselėtas kūnas reikalauja tinkamų apdarų. Ne išimtis ir tie, kurie arčiausiai kūno - diskutuota dėl jų patogumo, spalvų bei kitų ypatybių. „Katra turės gerai išlavintą skonį, mylės skaistumą ir švarumą, neužsiganėdins tvarka, gerumu, gražumu viršutinių rūbų, tų, kurie yra matomi. Jos apdaras, kurio nematyti, irgi bus galimiausiai švarus, dailus ir gražus, - 1927-aisiais samprotauta žurnale.
Balti skalbiniai yra gražiausi. Savęs verta moteriškė žiūri, kad jos apatininkai ir skalbiniai būtų geri ir gražūs, bet nepakenčia per didelio jų išpuošimo. Jos skalbiniai yra puošiami su rimtu skoniu. Verčiau jie bus geresnės medžiagos, atsakančiai pagražinti, bet neapkrauti daugybe pinikių, kaspinų, kokardų.“
„Dieniniai marškiniai, kelinaitės, dėvamieji stanikučiai - viskas geriau ir gražiau iš baltos medžiagos, atsakančiai papuošti. Dieniniai marškiniai neturi būti nė per platūs, nė per ilgi, - proporcijų ragino paisyti autorius. - Naktiniai marškiniai turi būti platūs, ilgi, ligi kojų letenų su ilgomis rankovėmis. Tokie marškiniai puošiami atlapomis apykaklėmis, kartais ligi pečių, ant rankovių karošėliais, haftais, pinikais ir t. p.“
„Nutukusioms moterims gorsetas yra reikalingas, kad nutukimą suvaldyti. Be juo nė per daug riebi, nė per daug liesa moteriškė negali ant savęs rūbų suvaldyti - ji vis apsileidusiai ir netvarkiai išrodys“, - iliuzijas dėl korseto stebuklingo poveikio sklaidė leidinys. Kalbamuoju laikotarpiu vis drąsiau kalbėta apie galimybę atsisakyti šios kūną varžančios tualeto dalies.
„Gorsetas stipriojoje lytyje turi daugybę priešininkų. Vieni sako, kad jis iškoneveikiąs moteriškės liemenį; kiti tvirtina, būk jis kenkiąs sveikatai. Siunčia jie savo nepaklusnias moteris prisižiūrėti senovės stovyloms, - rodančioms šios gadynės kartoms tikrą moteriškės kūno gražumą, kuris tiesiai iš gamtos paeinąs, - diskusiją apie nūdien jau istorija tapusią moteriško tualeto dalį atspindėjo leidinys. - Tūlas mokslininkas tvirtina, kad gorsetas suplokštenąs ir sulankstąs mūsų šonkaulius, taip permainą kūno sastatą, jog ateityje moteriškės skeletas būsiąs didelė mislė ateities antropoliogams.“
„Bet jei gorsetas tarnauja tik biusto priturėjimui ir rūbų tvarkos palaikymui, tuomet negalima jo taip labai peikti. Gorsetas gali būti patogus, valkus, visai nevaržąs judėjimų, jei juomi neveržties“, - šios aprangos dalies pranašumus pripažino autorius.
„Dabar jau turime išgalvotą gorsetą iš kaspinų, kuris nevaržo kūno ir, rodos pasiekia savo tikslą - palaikyti biustą, neapsunkinant kvėpavimo, nė širdies veikimo. Šis gorsetas šonus ir vidurius palieka pilnoje liuosybėje, nespaudžia kepenų, kas būtų visai negeistina nė sveikatos, nė gražumo žvilgsniu“, - pagyrimų šiuolaikinės liemenėlės prototipui negailėjo žurnalas.
„Savęs verta moteriškė žiūri, kad jos apatininkai ir skalbiniai būtų geri ir gražūs, bet nepakenčia per didelio jų išpuošimo.“ Žurnalas „Moteris“, 1927 m.
Valerija LEBEDEVA
