Ji valandų valandas sėdi „Sa Cala“ bare ir sprendžia kryžiažodžius. Šalia pastatytame vežime guli tvarkingai sukrauti trys apdangstyti lagaminai ir viršuje susirangęs baltapilvis katinas. Tačiau elegantiška 48 metų ponía nelaukia kvietimo į skrydį. Jau senokai jos namais tapo „Son San Juan“ oro uostas Maljorkoje.
Oro uosto darbuotojams, kelionių agentams ir lėktuvus aptarnaujančiam personalui „moteris su katinu“ seniai virto kasdienybe. Kai kurie praeidami kyštėli maisto davinėlį ar keletą eurų, o katinas irgi lieka nenuskriaustas. Jos gyvenimas labai primeną filmą „Terminalas“ su Tomu Hanksu. Tačiau dėl tokio likimo šįsyk nėra kalta biurokratija. Oro uosto administracija norėtų, kad moteris išvyktų kuo greičiau.
Neįprasta oro uosto gyventoja kelia tiek ispaniškos, tiek vokiškos spaudos susidomėjimą. „Tačiau visa, ką apie mane rašo, yra netiesa“, - komentuoja moteris. Vienas ispaniškas laikraštis net rašė, kad ji jau šeštus ar septintus laukia grįžtančiojo mylimojo. „Visiška nesąmonė“, - teištaria Brigitte.
Tačiau ne meilė, o neviltis privertė moterį atsidurti šioje neįprastoje padėtyje. „Iki 1989 metų Vokietijoje dirbau muitinės pareigūne“, - pasakoja ji. Praradusi darbą Brigitte atvyko į Maljorką ir įsidarbino padavėja viename iš kurortų. Po to, kai prarado ir šį darbą, rūpinosi senole. „Visgi šiuo metu čia užimti tik ispanai“, - skundžiasi moteris.
Bet į Vokietiją ji grįžti nenori, nors tai ir pradžiugintų jos 81 metų Vokietijoje likusią mamą. Briggite nenori prarasti savo laisvės, be to, keistuolei patinka ispanų mentalitetas. „Jaučiuosi it būčiau įpusėjusi dvidešimtuosius metus, - sako 48 metų moteris, - 90 procentų čia sutinkamų žmonių man malonūs“.
Į likusiųjų dešimties procentų būrį patenka policijos pareigūnai, neseniai norėję moterį deportuoti. Tačiau policijai nieko pasiekti nepavyko. Oro uostas yra vieša vieta, kurioje kiekvienas gali apsistoti. „Aš niekam netrukdau. Aš nevagiu, išmaldos neprašau, nedarau nieko neleistino“, - tikina vokietė.
Rytais prieš septynias Brigitte ir jos katinas keliasi. Kol oro uosto, kuris kasdien aptarnauja daugiau nei 400 000 keleivių, neužplūsta didysis žmonių srautas, ji eina praustis. „Prie šalto vandens galima greit priprasti“, - šiepiamai tarstelėja.
Katinu „Mumus“ taip pat pasirūpinama. „Jis kaip šuo: išeiname kartu trumpam į lauką ir baigtas kriukis“, - pasakoja oro uosto gyventoja.
Tuomet prasideda vaikštybos po įvairius terminalus. „Kartais ją galima išvysti prie bagažo atidavimo skyriaus, kartais – prie išvykimų, o kartais prie automobilių aikštelės“, - pasakoja oro uosto darbuotojai.
Vėliau moteris visuomet grįžta į „Sa Cala“ barą. „Skaitau daug laikraščių. Labiausiai mane domina darbo skelbimai. Tikiuosi, vieną dieną darbo man vėl atsiras“, - sau palinki daug kalbų kalbanti Brigitte ir ranka perbraukia tingųjį katiną, savo ištikimiausią palydovą.
„Die Welt“ puslapio fragmentas
„Die Welt“ puslapio fragmentas
