Lietuvoje nėra tiek antiamerikietiškų nuotaikų, kad prezidentei Daliai Grybauskaitei būtų verta siekti populiarumo, sakant, jog neseniai buvome Amerikos politikos įkaitais, mano bendrovės „Brandscape“ vadovas, viešųjų ryšių specialistas Mindaugas Lapinskas ir sociologė, bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė.
Vaizdo konferencija straipsnio pabaigoje.
Kam „į snukį“?
R. Ališauskienė portalo „Balsas.lt“ vaizdo konferencijoje teigė, jog pačiam D. Grybauskaitės atsakymui į žurnalistės pateiktą klausimą, kuriuo prezidentė patvirtino Lietuvą buvus JAV politikos įkaite, reikalingas platesnis kontekstas. Kartu ji aiškino, jog užsienio politika lietuviams nėra tokia įdomi, kad pasakymas kaip nors pakeistų visuomenės nuomonę, net jei tai sako labai populiarus žmogus. „Kai žmonės mėgsta politiką, tai net ir tais atvejais, kuomet jis pasako kažką visiškai nepriimtino, žmonės iškart sugalvoja pateisinimą. Galima įžvelgti neteisingą žiniasklaidos interpretavimą arba priešų pinkles“, – sakė ji.
Pasak sociologės, Ameriką, pagal tyrimus, lietuviai stabiliai laiko trečia pagal svarbą sąjungininke – po Anglijos ir Airijos. R. Ališauskienė sakė, jog tyrimai nerodo, kad lietuvius labai veiktų pasakymai, jog „pasaulį valdo Amerikos žydai“, nors tokių ir pasitaiko. Jaunesnei kartai nėra, pasak jos, baisi ir Rusija. Pasak jos, prezidentės frazė apie Ameriką ir įkaitus rinkėjams poveikio nepadarys, o yra labiau įdomi žiniasklaidai ar kokiam nors norinčiam susireikšminti bei demonstratyviai tam pritarti „Fronto“ partijos lyderiui Algirdui Paleckiui.
M. Lapinskas, pritardamas, jog užsienio politika visuomenei ypač mažai įdomi, teigė, jog šalyje tiesiog yra pakankamai agresyviai nusiteikusių ir piktų žmonių, kuriems priešą tereikia parodyti. „Yra pakankamai tokių, kurie mano, jog reikia kažkam duoti „į snukį“. Jei pasitaiko Amerika – galima „į snukį“ Amerikai“, – sakė jis, komentuodamas galimą panašių pareiškimų poveikį.
Tarp kraštutinumų
Pasak M. Lapinsko, Lietuvos „mažmeninė politika“ esą visiškai atpigo ir politikai, mielai šokantys projektuose, nesugeba rišliai, trumpai bei suprantamai išdėstyti savo idėjų. Tuomet, anot jo, kalbama trumpais ir kapotais teiginiais, kurie turi būti kuo skambesni. „Neleisiu skriausti pensininkų“, pasak pašnekovo, nepakankamai radikalus teiginys, kad būtų įsidėmėtas. „Jei būtų pasakyta, kad vykdomas koks nors troleibusų vairuotojų genocidas, tai jau būtų pretenzija į populiarumą“, – pastebėjo jis.
Anot eksperto, kitas kraštutinumas yra painūs tekstai, kaip prezidento Valdo Adamkaus ar D. Grybauskaitės metiniai pranešimai, kuriems reikalingi „rašto aiškintojai“.
Kartu jis pastebėjo, jog rimti politikai savo tezes išsako ne trumpomis replikomis palaikiuose interviu, o savo autoriniuose tekstuose. „Kai Winstonas Churchilis kalbėjo apie „geležinę uždangą“, jis tai pasakė savo kalboje. Kai Goergas Bushas kalbėjo apie blogio ašį, jis tai pasakė savo kalboje, o ne kažkokiame interviu“, – sakė M. Lapinskas.
Tiek R. Ališauskienė, tiek M. Lapinskas sutiko, jog politikų aiškiai bei atsakingai kalbėti neskatina ir rinkiminių kapmanijų reglamentavimas iš kurio, mėginant riboti politinę reklamą, eliminuoti normalūs debatai, o rinkėjus politikai tiesiog siunčia skaityti vieną į kitą panašių programų.
M. Lapinskas šaipėsi iš pastangų nuskaidrinti kampanijas biurokratiniais agitacijos apribojimais, sakydamas, jog tai panašu į antrosios pusės paieškas, analizuojant objektyvius ūgio, svorio, krūtinės ar kitų vietų išmatavimų kriterijais. „Mėginimas eliminuoti iš rinkimų emocinį elementą man primena pasiūlymą objektyviai sutikti Kalėdas“, – negailestingai pastarųjų metų apribojimus įvertino jis.
