Besikeičiančios kartos jaukia ir vartojimo tradicijas. Kai informacija tapo pasiekiama vienu klavišo paspaudimu, o apie save ir savo veiklą galima pranešti visam pasauliui bemaž be jokių investicijų, masiško vartojimo idėja tampa atgyvena, kurią po truputį išstumia principas „kas mano – tas tavo“. Šiandien jau nebeužtektų rankų pirštų suskaičiuoti dalijimosi ekonomikos pagrindu veikiančių ir su tradiciniu verslu Lietuvoje konkuruojančių įmonių ir startuolių.
Kai kurie vyresnės kartos verslininkai numoja ranka: esą anksčiau ar vėliau šie mažai apie verslą ir ekonomiką nutuokiantys „hipsteriai“ suaugs ir savo idealistinius įsitikinimus pamirš. Tad gal neverta dėl jų kvaršinti galvos? Tačiau panašu, kad taip manantys apsirinka.
Dalijimosi ekonomikos principu veikiančių įmonių skaičius sparčiai auga, kartu auga ir jų generuojamos pajamos. Vien per praėjusius metus šie dalijimosi ekonomikos entuziastai ES sugeneravo 28 mlrd. eurų, tai yra ‒ triskart daugiau nei planuojamas šių metų Lietuvos BVP. „Wall Street Daily“ skaičiavimais, JAV dalijimosi ekonomikos principu veikiančios įmonės pernai sukūrė per 60 tūkst. darbo vietų. O „ING International Survey“ atliktas tyrimas parodė, kad maždaug trečdalis Europos gyventojų per šiuos artimiausius metus viena ar kita forma ketina dar aktyviau dalyvauti dalijimosi ekonomikos principu paremto verslo santykiuose.
Panašu, kad anksčiau ar vėliau dalijimosi ekonomikoje gyvensime visi – naudodamiesi paslaugomis ir vartodami produktus ar juos siūlydami kitiems. Tačiau sparčiai augančios dalijimosi ekonomikos apimtys gausina ir kritikų gretas. Pasigirsta protesto balsų ir raginimų apriboti ar net uždrausti tokio verslo modeliu paremtą veiklą, kaip pažeidžiančią sveiką konkurenciją. Reguliuotojams tai išties nemenkas iššūkis – kaip pritaikyti šiam fenomenui tas pačias taisykles, o gal kurti naujas? Griežtinti reikalavimus naujokams, kuriantiems dalijimosi ekonomiką, ar švelninti juos senbuviams, tradicinio verslo modelio atstovams?
Daug klausimų lieka neatsakytų, tačiau sprendimo paieškos pradėtos – ES jau koreguojami įstatymai, siekiant, kad mokesčiai būtų mokami tose šalyse, kuriose ir vykdoma veikla, o paslaugų teikėjai bei gavėjai turėtų abipuses garantijas.
Tačiau aišku viena, kad laimės visi ‒ jei sugebės surasti bendrų naudingų sąlyčio taškų ir galės jais pasinaudoti. Kaip pavyzdį galima paminėti turizmo sektorių, kuriame šiuo metu vyksta, ko gero, akivaizdžiausi pokyčiai. Pigesnę trumpalaikės būsto nuomos alternatyvą siūlanti dalijimosi platforma „AirBnB“ ne tik padeda susirasti nakvynę, bet ir prisideda prie didesnio atvykstančiojo turizmo srauto augimo. Viešnagė užsienio šalyje tampa labiau prieinama tiems, kurie ieško ekonomiškesnio varianto. O šie atvykėliai savo pinigus palieka ir tradicinio verslo, teikiančio maitinimo, pramogų bei kitas paslaugas, kišenėse. Todėl tradiciniai verslai, užuot ignoravę ar kovoję su naujokais, laužančiais įprastas taisykles, turėtų ieškoti galimos sinergijos. Taip pat – įdėmiau pažvelgti į jų verslo praktiką ir paanalizuoti gerąją darbo su klientais patirtį.
Dalijimosi ekonomikos vartotojas nebėra toks, koks buvo masinės vartojimo kultūros atstovas. Tai kur kas savarankiškesnis, išmanesnis ir kritiškesnis klientas, itin vertinantis autentišką patirtį. Tai būtina turėti omenyje, nes tokių klientų gretos sparčiai auga, ir jas pildo „atsivertėliai“ iš masinio vartojimo kultūros stovyklos.
Komentaro autorius - Antanas Sagatauskas, „Swedbank“ verslo klientų tarnybos vadovas.
