Nuo mažumės mokomės: “Kalbėjimas - sidabras, tylėjimas - auksas”. Pastarasis, jei įgytas kantriu dvasios darbu, akių nebado, ausų neraižo, nes būna vientisas, sutelktas, nesuskaidomas. Toks grynuolis tiesiog yra ir visiems nuo to geriau - stabiliau, solidžiau, patikimiau. Perkeltine prasme - tai išmintis, o išmintingas žmogus gyvenimą ir pasaulį tobulina net tylėdamas.
Jei prakalba ir jo auksas virsta sidabru, tai klausančiųjų ausis ir sąmonę gaivina skaidrūs, taurūs, todėl įkvepiantys gėriui tembras ir prasmė.
Beje, auksas - ir tikrasis, ir dvasinis - slepiasi (nešūkauja, neplepa) ir tada, kai yra įgytas nedorai, bet slepiasi kažkaip nerangiai, todėl visada išlenda, prasišviečia neparankiausiu momentu. O kaip kitaip, juk jis “smulkiagrūdis”, “suneštinis”. Toks auksas turi dar vieną keistą ypatybę: atsidengęs fiziškai ar kaip kalbėjimas, jis per akimirką virsta kokia nors kita - dažniausiai savo esmei priešinga - substancija, bet ne tiesiogiai, o kaip jo savininko charakteristika (prisiminkime kad ir 30 sidabro sėklų, pradėjusių mūsų erą).
Apmąstymus apie kalbėjimą ir tylėjimą iki sentencijos išgryninę amžiai abu juos laikė neginčytinomis vertybėmis, nes jie abu susiję su aukščiausia - mentaline - žmogaus veikla. Vis dėlto tie patys amžiai įtvirtino ir prabos sąvoką, tiesiogiai taikomą tauriesiems metalams, netiesiogiai - viskam, kas pretenduoja į kokybę.
Paskutinę prezidentavimo dieną Rolandas Paksas taip pat kalbėjo, todėl įdomu nustatyti jo kalbos sidabro prabą ir patyrinėti, kokiu auksu ta kalba buvo iki Seimo tribūnos, kokių elementų priemaišų ten esama, kuo tapo iškalbėta, kuo dar gali virsti kaip tekstas, gyvensiantis popieriuje ir žmonių sąmonėje.
Apie paukštį ir kiaušinį
Velykų periodas įtaigauja kiaušinio, kaip visa ko simbolio, įvaizdį. Jis parankus ir dėl formos, ir dėl sandaros, ir dėl daugeriopos prasmės. Be to, smagiai dera ir prie brangiųjų metalų temos - pamenate: “Pramuši ledą - rasi sidabrą, pramuši sidabrą - rasi auksą”. Tad kaip visumą R. Pakso kalbą galime laikyti kiaušiniu, o “geologija” padės priartėti prie jos prasmės.
Kad daugelis veikėjų patys kalbų nerašo, kad jiems tuos “kiaušinius” sudeda ir į stalą patiekia nematomi paukščiai, bet kuriuo atveju neturi didesnės reikšmės, nes ar imti burnon tą “patiekalą” ir valgyti (penėti kitus), sprendžia pats veikėjas. Kadangi kalbą R. Paksas iškalbėjo, jis laikytinas ir jos autorium. Kaip ir bendraautoriumi tų kalbų, kurias jo naudai sakė “aplinka” per visą krizės laikotarpį.
Klausyti ir skaityti - ne tas pats
Daugelis piliečių R. Pakso kalbos klausėsi, netrukus ji buvo pateikta visuomenei spausdinta, tik jos negirdėjusieji ar besirengiantieji komentuoti ėmėsi šio rašytinio varianto. Pasirodo, jis gana informatyvus, nes atskleidžia kitokius, tik rašytiniame tekste išryškėjančius aspektus, todėl jo analizė gali esmingai praturtinti žodinės versijos kurtą prasmę.
Pramušam ledą
Besiklausantieji neabejotinai turėjo pajusti kietoką R. Pakso tartį. Rašte šis grynai akustinis niuansas pasirodo pučiamųjų ir sprogstamųjų priebalsių, ypač dažnai “sušokančių” grupėmis, blokeliais. Literatai - ir rašytojai, ir interpretatoriai - žino, kad taip atsitinka nesąmoningai arba tokio efekto siekiama specialiai. Abiem atvejais sukuriamas baugumo, paslaptingumo, nedarnos ar negalios, t.y. neigiamas įspūdis. Prisiminkite iš patirties, kokią žmogaus būseną atspindi garsinė kad ir tokios frazės instrumentuotė: “Nešdinkis iš čia, nes kai žiebsiu, tai dantys išbyrės!” Nesuklydote, tai tramdoma agresija. O jei kas prie stalo viepdamasis taria: “Fui, koks šlykštus sukiužęs, sušvinkęs kiaušinis!” - pasišlykštėdami išsivieps ir kiti. Toks - kartais padėjėjas, kartais išdavikas - gali būti garsynas.
Seime skambėjo: “Šmeižikiška, jokiais įrodymais nepagrįsta informacija tuoj pat buvo paskelbta per didžiausias užsienio žinių agentūras. Prasimanymų absurdiškumas buvo toks akivaizdus, jog tapo aišku, kad kažkam viso to labai reikia”. Kokią būseną išduoda R. Pakso kalbos instrumentuotė, padeda įspėti “prieseimyje” tuo pačiu metu skambėję fanų šūkavimai apie didžiąją nuodingą gyvatę. Kontekstas visada labai įtaigus.
R. Pakso kalbos “kiaušinio” lukšto pagrindinė ypatybė - ne tvirtumas, bet šiurkštumas. Jei jį įsivaizduosime kaip mįslėje minimą ledą, tai prisiminsime, kad nuo ugnies ledas tirpsta šnypšdamas. Vadinasi, oratoriaus ramybė buvo tik regimybė.
Sidabriniai kareivėliai
Visa, kas kalboje turi reikšmę, tekste virsta jo figūromis. “Parašytos” jos tampa matomos, net apčiuopiamos. Interpretacijai pasirinktame kiaušinio modelyje galime jas aptarti kaip metaforinį “sidabro” sluoksnį sudarantį, todėl į sidabrinių kareivėlių armiją panašų kovos lauką. Juk apkaltos procesas - tam tikra kova, o R. Pakso kalba jame laikytina paskutine ataka.
Penki kreipiniai kalbinę ataką dalija į penkis etapus, kalbėjimo sidabro kirčiai skelia žiežirbas ir nušviečia vis kitą figūrą, vis kitą santykį, tiesa, nevienodai ryškiai. Trys įžangos kreipiniai, patys savaime būdami tik retorinės figūros, informatyvūs tampa dėl skirtingų pažyminių: Seimo Pirmininkas - tik / net (?) ponas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas - gerbiamasis, t.y. pagarba jam rodoma už nuopelnus, o Seimo nariai garbūs, kitaip tariant, garbingi savaime. Vadinasi, jie čia svarbiausi. Kad tikrai taip, tvirtina kiti keturi kreipiniai (Gerbiamieji, gerbiamieji Seimo nariai). Tai tikrasis kalbos adresatas, anot kalbėtojo, - aukščiausios prabos sidabro kareivėlių kohorta.
Sakytojas su jais nekovoja, net nepolemizuoja, todėl jokių kibirkščių, padedančių įmatyti daugiau nei blankų siluetą, nėra. Ypač keista (o įsigilinus visai nekeista), kad Seimo nariai kalboje beveik sutapatinami su visais Lietuvos žmonėmis: “Ši žinia sukrėtė Jus, gerbiamieji Seimo nariai, kaip ir visus Lietuvos žmones”. Taigi ir vieni, ir kiti tampa pasyviais stebėtojais, o veiksmai, kuriuos oratorius priskiria savo teisėjams, buvo, yra ir bus išimtinai emocinės prigimties: jie turi pajusti pavojų, vadovautis savuoju teisingumo jausmu, išgyventi gailestį ir dvejones, atgaivinti buvusios draugystės ir partnerystės potyrius.
Emocinio apeliavimo taktika išties psichologiškai motyvuota - geriau ilgos kampanijos nuvargintą priešininką liūliuoti neįkyriais skambaliukais nei erzinti atšipusiu ginklu. Be to, ši taktika, taikyta “paprastesnėms” auditorijoms, buvo gana veiksminga. Seimo ausiai kiek “prašauta” su kalbos garsynu.
Tačiau kitai - ne tokiai mielai ir taikiai - sidabrinių kareivėlių kohortai jis kaip tik. Atakos lauke jų tarsi nėra, todėl adresatu laikyti negalime. Bet kaip teksto figūra ji akivaizdi: tai iš po įvardžio “kažkas” prasišviečianti politikų ir pareigūnų “kuopa”, pridengta bendrų “planų” ir “apkaltos iniciatorių” širma. Beveik šešėlių teatras. Atrodo, kad tarp jų ir tas, įvardytasis tik ponu.
Nors vardų ir institucijų pavadinimų šiai kuopai priskirta nedaug, veiksmų nepašykštėta. Ir dar kokių! Beje, viskas sakoma netiesiogiai, gramatiškai išreikšta neveikiamąja rūšimi, todėl irgi laikytina taktikos dalimi, grįsta psichologiniu tikslingumu. Dėl straipsnio apimties čia tegalima pateikti nedidelę “repertuaro” dalį: primetamo, slepiama, įtrauktos, nepagrįsta, pjudomas, juodinamas. Dar iškalbingesnė ši dusliausiu sidabriniu tonu skambanti gramatika tampa dėl to, kad veiksmažodinių formų reikšmių negatyvui antrina daiktavardžių ir būdvardžių dosniai žarstomos neigiamos reikšmės: nuosprendis, pasikėsinimų, perversmų, nebrandumas, egoizmas, mirtinu priešu, nešvarius, kariauna, žūtbūtinė, sumaištis, tamsūs sandėriai ir t.t. Su “sąmokslininkų” vardu siejama kenkėjiškos veiklos gausa kuria slegiantį įspūdį, nes įtaigumas “gaminamas” pagal principą: daug kartų kartojamas melas ima atrodyti tiesa.
“Aš” ir / ar “Prezidentas”
Tačiau įspūdingiausiai tekste atsiskleidžia paties sakytojo figūra. Tie, kas kalbos klausėsi tiesiogiai ar per radiją / televiziją, kalbėtoją matė / girdėjo tiesiog kaip R. Paksą ir vargu ar turėjo galimybę tuo pat metu skirti dėmesio gana komplikuotai sakymo perspektyvai. Analizuojant parašytą tekstą, į akis krinta tai, kad sakytojas “aš” nesutampa su tekste minimu “Prezidentu”. Iš pradžių tokį pojūtį kuria tik lyginimą ar tapatumą galintis reikšti žodis “kaip”: “Mano, kaip Respublikos Prezidento…”. Paskui “aš” ir “Prezidentas” atsiskiria: “…Prezidentas yra susijęs…”, “Prezidento juodinimas”, ir čia pat - “esu kaltinamas”. Pirmos atakos dalies, “naikinančios” kaltinimus, pabaigoje žodinės raiškos lygmenyje abu asmenys vėl suartėja: “Tačiau aš pripažįstu, jog, bandydamas nuraminti savo jaunystės draugą, vartojau nederančią man, kaip Prezidentui, leksiką”. Deja, kaip tik čia atsiveria plačiausias plyšys prasmės lygmenyje.
Po antro kreipinio prasideda atakos dalis, skirta atskleisti “tikrajam” apkaltos iniciatorių veidui. Kalbėtojas sutelkia dėmesį į labai jam svarbius dalykus, todėl suvesti “aš” ir “Prezidentą” bent per “kaip” pamiršta. Dabar “aš” veikia dviem frontais - vienu metu ir ginasi (“…varžė mano teisę į gynybą…”), ir demaskuoja (“…man yra visiškai aišku, kad ir specialiosios tarnybos mūsų šalyje yra įtrauktos į politinius procesus”). “Prezidentui” nėra net kur nosies iškišti. Bet galiausiai “aš” tampa “mes” (“…kad įstengtume suvokti…”), o tuoj pat tariamas kreipinys “Gerbiamieji Seimo nariai” visus kokybiškai suvienija. Kadangi visas Seimas negali būti dar ir Prezidentas, o kalbėtojas susitapatino su Seimu, kyla klausimas: kas yra Prezidentas?
Tokia vienybės dvasia ir gramatinė daugiskaita (“Ar […] negriauname valstybės savo rankomis?”) oratoriui padeda trečioje kalbos / atakos dalyje objektyviu žvilgsniu apmesti Lietuvos tarpukario skaudulius ir suformuoti trinarę - dešimtmečių ir šimtmečio skiriamų - andainykštės bei dabartinės Lietuvų ir Prancūzijos politinių procesų paralelę. Sidabru skambančioje kalboje turėtų pasigirsti unisonas ar bent darnus akordas. Taip iš karto ir atrodo. Išdidintoje laiko ir erdvės perspektyvoje natūraliai suformuojamos dvi stovyklos: akli nuo įtūžio kaltintojai ir be kaltės kaltos aukos. Neįkyriai, bet aiškiai jaučiama įtaiga: “vidinės opozicijos”, Dreifuso ir sakytojo pozicijos analogiškos. Dar smagiau, kad Dreifusui ginti rašytas E. Zolia laiškas ima advokatauti ir smetoniškosios Lietuvos kitamaniams, ir pačiam oratoriui: “Rašytojas Emilis Zolia, […] išdėstęs savo emocingą ir argumentuotą požiūrį į procesą ir į tai, kaip jis atsilieps Prancūzijos ateičiai, rodos, kalbėjo apie šiandieninę Lietuvą”. Nei daugiau, nei mažiau. Laimei, ir klausytojo, ir skaitytojo ausis čia pagauna paskleisto skambesio obertonus ir pajunta nedermę. Bent jau abejonę: o Konstitucinio Teismo ištarmė Emiliui Zolia ar buvo žinoma? Tuo nesirūpindamas kalbėtojas ataką baigia apeliacija į žmogaus teises: “Pabrėžiu: kiekvieno žmogaus teises ir laisves”. Tautybė, įsitikinimai, rangai tiesiog atmetami, kaip ir kaltinimai per visą krizės laikotarpį, tad prieš “garbiuosius” stovi tik žmogus. Intriga stiprėja - ar “aš” dar prisimins “Prezidentą”?
Prisimena. Nepaisant to, ketvirtąją kalbos dalį derėtų pavadinti “vaikiškąja”. Žinoma, pirmiausia dėl eufemizmų, kuriais sakytojas pakeičia Konstitucinio Teismo šiurkščiais Konstitucijos pažeidimais kvalifikuotus R. Pakso veiksmus (čia jie priskiriami prie “…didesnių ir mažesnių klaidų”). Bet dar labiau dėl atsidengiančios vaiko psichologijos: “Ištaisiau ją, atsiribojau nuo Jurijaus Borisovo, atsiprašiau Jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, ir dar kartą - visų Lietuvos žmonių”. Nors ištarta nebuvo, parašyta taip pat nėra, bet visiems, nesiskundžiantiems vidine klausa, pasigirsta: “Žaiskime toliau”. Ir dar vaikiško naivumo nuspalvinta nuostaba: “Nejaugi kelios mano padarytos klaidos iš tikrųjų vertos Prezidento apkaltos proceso […]?”.
Čia reikia paminėti, kad kalboje aritmetikos apskritai daugoka. Kiek kaltinimų buvo, kiek liko pačiam R. Paksui, kiek Dreifusui, kiek pilietybių netinkamai suteikta ankstesnių Prezidentų (200 kartų daugiau!), kiek slaptumo žymų “pražiopsojo” jų Prezidentūros (175 kartus daugiau!), kiek mėnesių laikėsi pats R. Paksas iki lemtingosios klaidos. Nors skaičiai dideli, kiekybinis matmuo kokybiniu taip ir nevirsta. Plyšys tarp “aš” ir “Prezidento” ima šieptis neįveikiama praraja. Paskutinė iš pateiktų citatų ją puikiai iliustruoja: klaida “mano”, o apkalta “Prezidento”.
Kai po paskutinio kreipinio sakytojas primena savo teisėjams buvusią draugystę ir partnerystę, kalba netikėtai - nepasiekusi loginės kulminacijos - pereina į atomazgą: teisuolio kaukę nusiėmęs ir vaiko veidą atidengęs oratorius kviečia tą patį padaryti ir kitus, pridurdamas, kad “Penki sąmyšio mėnesiai […] apnuogino mus visus”. Taip vaikas staiga tampa kūdikiu, susitepusiu tik gimtąja nuodėme, ir kviečia “tokią pat” giminę į maudynes ar greičiau krikšto apeigas, pats tardamas sakralųjį “vardan”. Tokia vidinė kalbančiojo kaitos logika prašyte prašosi citatos iš Vaiko teisių deklaracijos, bet ją kiekvienas klausytojas ar skaitytojas gali įterpti ir pats. Juolab kad veiksmai, kuriuos prisiskiria “aš”, tiesiog šaukia apie infantilumą: suteikiau, leidau, bandžiau, vadovavausi, neužtikrinau, siekiau paveikti, pareiškiu, neketinau, bandydamas nuraminti, kreipiausi prašydamas ir pan. Kaip skamba! Tyras kaip ašara krištolas…
Šį repertuarą palyginę su anksčiau pateiktuoju, suvokiame, jog sakytojas, tasai “aš”, nei gramatine, nei fizine prasme taip ir nesutapęs su “Prezidentu”, Seimui ir visuomenei pasakė daugiau, nei norėjo. Prieš pradedant “kastis” į tyrinėjamo “kiaušinio” giliausią - aukso - sluoksnį (tekste tai prasmės lygmuo), dera pabrėžti, ko kalbantysis nesieja su savimi. Tai atsakomybė. Kalboje šis žodis vieną kartą nuskamba tarsi nuskendusio varpo aidas (“Norėčiau priminti <…>, kad atsakomybė už dekretą, kuriuo suteikiama pilietybė, tenka jį kontrasignavusiam ministrui”), antrąjį - džerkšteli kaip paspirtas tuščias puodas: “Atsakingai pareiškiu, kad akcininkų sprendimams nesu daręs jokios įtakos…”. Štai taip su atsakomybe. Ir teisine, ir moraline.
Ar žiba auksas?
Jei kalbėjimo sidabrui, kurį tik ką tyrinėjome, reikėtų įspausti prabą, ji būtų gana aukšta su viena sąlyga - prieš skaičių turėtume brūkštelėti minuso ženklą. Kaip ne kaip - tai vis dar Prezidento kalba, kurios sakymo situacija apibrėžia ir intenciją, ir tikslą. Tai paskutinis Prezidento žodis Prezidento apkaltos procese, todėl privalu pasinaudoti galimybe ir pasakyti viską, kas dera Prezidentui. Kad ir kaip baigtųsi apkalta, per ją, kaip sakoma, žvirbliu išskridęs žodis sugrįžta jaučiu. Lyg ant simbolinės jaučio odos (ant popieriaus, televizoriaus ar kompiuterio ekrane) ją užfiksavo situacijos išskirtinumas, tad istorija nuolat samstys šių sidabrinių rieškučias ir žais dėlionę. Dėstys įvairiai, bet paveikslėlis rodys, kad R. Paksas vis taikosi savo teisėjams patapšnoti per petį, o “iniciatoriams” - per kolektyvinę fizionomiją. Tą vaizdelį papildys šnypščiantis garso takelis, bylojantis maždaug taip: “Nesiruošiau, nesistengiau, nepajėgiau ir nebuvau Prezidentas, net ir dabar, kovodamas dėl šio posto, nesuvokiu, ką reiškia būti Prezidentu”.
O tas aukso grynuolis, kurį turėjome rasti pramušę sidabrą, kaip kartais būna, pavirto kažkuo kitu. Gal čia kaltas žodelis “kaip”:”Kad ir koks jis (sprendimas) būtų, priimsiu jį garbingai, kaip žmogus, kuriam rūpi ir visada rūpės valstybės, Tautos, demokratijos, teisingumo ateitis”. Kodėl ne - “priimsiu garbingai, nes man rūpi…”? Tad ar nuostabu, kad visas R. Pakso kalbos “kiaušinis” atrodo ne pats šviežiausias…
“Dialogas”
