Lietuva, rinkdama prezidente Dalią Grybauskaitę, norėjo labai aktyvaus prezidento. Galima palyginti kai kuriuos jos ir Valdo Adamkaus rodiklius.
Retorika, iš pirmo žvilgsnio, nesulyginama: Kontrabandininkus reikia griežtai bausti, teismuose bylų nereikia vilkinti, sumažintas pensijas reikia kompensuoti, merus, nesvarbu kokie jų įgaliojimai, reikia rinkti tiesiogiai, liustraciją reikia greitai (kaip nors) pabaigti, o ir išvis – viskas turi būti daroma teisingai bei gerai… Ai, dar tiesa – pas jokias obamas nevažiuosiu.
Viskas turi būti padaryta teisingai, gerai ir nedelsiant… Prezidentas Lietuvoje tradiciškai populiarus, visai kitaip nei jam teoriškai pavaldi teisėsauga ar spec. tarnybos, tačiau V. Adamkus į save nebuvo sutraukęs tiek meilės apakintų lietuvaičių vilčių. Daugelis Seimo narių patylimais prisipažįsta biją prieštarauti asmeniui kurio reitingas sukiojasi tie 80 procentų. O jei taip ėmus ir palyginus?
Imkime „antrąjį Adamkų“ – nuo 2004 liepos iki 2005 gegužės pirmosios ir D. Grybauskaitę nuo 2009 liepos iki 2010 gegužės 1. Jei lyginsime ne trepsėjimą kojomis, antakių kilnojimą, moralizavimą, pirštu į dangų rodymą ir ne retorikos ugningumą, o įstatymų leidybos iniciatyvos teisės naudojimą – skirtumas mizeriškas. Atmetus visokių konvencijų ir sutarčių ratifikavimo reikalus, kuriuos rengia atitinkamos ministerijos, o pristato prezidentūra, lieka pačios prezidento institucijos parengti projektai.
Jauna, energinga, žvali ir piktoka šalies vadovė, kurios bobiškumai ir diediškumai tapo nukvailėjusio politinio gyvenimo „politine problema“, tik 1 statistiniu punktu lenkia senyvą, graudžiai virkavusį ir pasyvų pirmtaką. D. Grybauskaitė, kaip rodo statistika, per tą patį laikotarpį parengė 10 savo deklaruojamos „permainų audros“ politinį ir teisinį turinį užpildančių dokumentų, o stabilumą ir „nepakeičiamų valstybininkų“ apsuptį dievinęs diedukas – 9.
