Pasakius vardą, iškart prisimename jo vaidmenis: vieni – vienus, kiti – kitus, tačiau nežinančiųjų, kas toks Rolandas Kazlas, nėra. Ir nenuostabu – šis puikus aktorius, kurio talentas įvertintas įvairiais apdovanojimais, scenoje jau beveik dvidešimt metų.
Kad panevėžiečiai pasiilgo Nacionalinės premijos laureato Rolando Kazlo, įrodė pats paprasčiausias faktas: į šią savaitę Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusį jo kūrybos vakarą (nors pats aktorius valandos trukmės popietės taip nevadino) atėjo tiek žmonių, panorusių išgirsti ir pamatyti mylimą aktorių, kad vos sutilpo.
Pradėjo eilėmis
Atvykusio su filmo „Balkonas“ kūrybine grupe R. Kazlo pristatyti nereikėjo. Vos įžengusį į bibliotekos konferencijų salę, jį pasitiko plojimai, tą vakarą aidėję dar ne kartą.
Aktoriaus susitikimas su panevėžiečiais prasidėjo kiek netikėtai – Vlado Šimkaus eilėmis:
„Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,/ rodos, prieš Naujųjų metų rytą, tai nustebęs,/ tai beveik verkšlendamas,/ toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“/ Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų,/ nelabai, matyt, aukštų dorybių,/ graibstė jis praeiviams už rankovių,/ „Ką daryti, – sako, – ką daryti?/ Iš tikrųjų – ką daryti žemėj?/ Lekia miestai šviečiantys – tarytum įsukti nuodėguliai,/ ir šiąnakt toks žmogelis klausia: ką daryti?/ Ir be kvapo, proskynom, asfaltais,/ rodos, bėgtum ir nesidairytum,/ nors nekaltas, bet kažkaip ir kaltas,/ kai už rankos kimba – „Ką daryti?“/ Nežinau, ar laidojo, ar šventė,/ ar tiesiog – nereikia šitiek ryti, –/ bet pačiam ausų dugne ir šiandien/ „Ką daryti? – šaukia. – Ką daryti?“
Likuso aktoriaus kūrybos vakaro dalis buvo susijusi su naujausiu jo darbu kino filme „Balkonas“.
Keitė buto langus
Apie tai, kaip atsirado filmas, kaip pavyko „įdarbinti' vaikus, pasakojo ir kartu Panevėžyje viešėjusi juostos režisierė Giedrė Beinoriūtė.
„Sprendimai kartais ateina netikėtai, – prisiminė režisierė, kaip ir kodėl atsirado filmas. – Pasakojimą apie berniuką ir mergaitę, balkoną išgirdau dar būdama studentė. Istoriją papasakojo Jonavoje gyvenusi draugė. Man istorija patiko. Ją užrašiau ir padėjau į stalčių. Turėjo ateiti laikas, kai istorija persikėlė į kino juostą. Suradome tų (sovietmečio) laikų namą, kad balkonas būtų neįstiklintas. Norėjosi, kad filmas dvelktų anais laikais, ir tokį namą atradome Rūdiškėse. Žmonės išnuomojo butą antrame aukšte, kur buvo balkonas, o dar filmavome bute pirmame aukšte. Ten tiko interjeras filmui. Su balkonu viskas buvo gerai, o štai buto langai buvo plastikiniai. Tai teko juos keisti į senovinius, baigus filmuoti vėl pakeitėm į plastikinius.“
Režisierė šyptelėjusi sako, kad vaikus įkalbinti filmuotis nebuvo sudėtinga, nes mokanti su jais susitarti: „Svarbu girdėti vienas kitą. Jei girdi tave, o tu girdi šalia esantįjį – viskas labai paprasta. Be to, šalia vaikų buvo profesionalai aktoriai, todėl ir jie turėjo būti profesionalai. Kitaip ir būti negalėjo. Juk visą laiką matė, kaip dirbo profesionalūs aktoriai, kaip jie kaupiasi, kaip ruošiasi vaidmeniui. Jie dirbdavo po daug valandų, kaip ir visi. Vaikai nepavargdavo ir norėdavo, kad filmavimas tęstųsi. Nenorėdavo iš filmavimo aikštelės išeiti. Vaikai – nuostabūs aktoriai.“
Vaidmuo artimas
Pasakojimą apie darbą filmavimo aikštelėje tęsė aktorius R. Kazlas.
„Esu labai dėkingas režisierei G. Beinoriūtei, – prisipažino jis, – kad pakvietė filmuotis. Filmas man brangus. Nors vaidmuo nedidukas, bet man labai artimas, pažįstamas laikas. Pats gimiau Molėtuose ir savo vaikystę praleidau tokiame mažame butelyje. Tokiame pat balkone žaisdavau ir bendraudavau su kiemo draugais.“
Aktoriui tas laikotarpis brangus nepaisant to, kad dabar dažnai jį bandoma niekinti, nuvertinti. „Aš to nedarau, – sako R. Kazlas. – Tada buvo labai daug gražių dalykų tais 1975-aisiais ir 1980-aisiais. Žinoma, buvo ir pilkumos, ir veltėdžiavimo, girtuoklysčių, bet buvo ir kultūros aukštumos, ir teatro, ir poezijos, ir muzikos, ir mokslo. Daug dalykų buvo. Ir tai buvo labai aukšto lygio – žmonės buvo dvasingi. Tai tikriausiai todėl, kad tada dar nebuvo tiek visko be saiko užversta ant žmogaus, kaip dabar.“
Savas filmas
Šiek tiek pagalvojęs aktorius tęsia: „Tas filmas, tas scenarijus man labai brangus. Gimiau ir gyvenau panašiame bute, koks buvo filme. Užaugau paprastoje šeimoje: mama – pardavėja, o tėtis vairuotojas. Turėjau brolį, su kuriuo mušdavausi... Turėjau tokį patį balkoną... Ir ta aplinka filmo man labai gerai pažįstama.“
Todėl, prisipažino R. Kazlas, labai norėjosi kad ir tokiu nedideliu vaidmeniu prisiliesti ir prie savo vaikystės. „Kai Giedrė pasiūlė suvaidinti tėtį milicininką, sutikau. Norėjau suvaidinti ne tokį tarybinį kvailą milicininką arba, kaip multiplikaciniame, – dėdę Stiopą milicininką... Norėjau suvaidinti tokį paprastą žmogų. Mažą žmogų, kuris gyvena savo mažą gyvenimą mažame miestelyje...“
R. Kazlas sako, kad perteikti vaidmenį filme „Balkonas“ norėjosi taip, tarsi stovėtum daugiabučio namo balkone ir žiūrėtum į priešpriešiais esančio namo balkonus. „Arba iš savo lango į kito namo langus žiūrėtum, – tęsia mintį aktorius. – Ten vyksta gyvenimas. Va, kažkas atėjo, kažkas kalbasi, pykstasi. Va, sėda valgyti. Juk tai taip pažįstama ir sava. Tai ir tas filmas toks, apie mūsų gyvenimą. Lyg žiūrėtum pro rakto skylutę, kas vyksta kitos šeimos gyvenime. Tame filme ir yra keletas tokių momentų, kai filmuota pro langą. Nežinau, gal kai kuriuos momentus ir pavyko suvaidinti taip, tarsi tai būtų ne vaidyba. Tai taip pažįstama. Kad ir veikiantis radijo taškas virtuvėje, o tuo metu šeima gyvena savu ritmu. Tokių momentų filme yra keletas.“
Gyrė režisierę
Filme „Balkonas“ vaidinantis tėtį R. Kazlas sako, kad scenarijų filmuotis priėmė iškart.
„Jau iš pirmo scenarijaus puslapio, iš pirmų sakinių supratau, kad dalykas vertas dėmesio. Beje, kol nebuvau perskaitęs scenarijaus, nepažinojau, kas ta Giedrė Beinoriūtė, ir jos darbų nebuvau matęs. Tiesiog nuo pirmų sakinių supratau, kad tai išmintingo žmogaus žvilgsnis. Vaidmuo mane patraukė ir norėjosi filme dalyvauti. Buvo įdomus pats procesas.“
Aktorius įsitikinęs – šiuo metu tokių režisierių kaip G. Beinoriūtė, kuriančių tokius unikalius, retus dalykus, beveik nėra. Todėl sako: „Manau, tokie režisieriai turi daryti filmą po filmo. Tiesiog nekantrauju ir noriu pamatyti kitus jos pastatytus filmus. Stebiuosi, kad praėjo tiek laiko, „Balkonas“ pastatytas prieš trejus metus, o ji per tą laiką nekūrė naujo vaidybinio filmo – dėmesį skiria tik dokumentikai, pedagogikai. Tai irgi gerai, tačiau norėčiau jai palinkėti sukurti ir vaidybinių filmų apie dabartį, apie šį įdomų ir, sakyčiau, dramatišką laiką.“
Aktorius atvirai prisipažįsta, kad tas gyvenimo etapas, kai vyko filmavimas, jam svarbus.
„Jo tikrai nepamiršiu. Smagu, kad filmavimo aikštelėje teko dirbti su vaikais pirmą kartą. Pajutau, jeigu vaikui įdomu su tavimi, tai tada jis dirba su džiaugsmu. Vaikai – kaip lakmuso popierėliai. Gali pasitikrinti, ar vaidmenį kuri tikroviškai. Jeigu vaikui nuobodu, tai, vadinasi, veiksmas nuobodus, jam neįdomu, kas vyksta... Tada daryk viską, kad vaiką sudomintum ir jis įsitrauktų į tą darbą kaip į žaidimą.“
„Ir kitas dalykas su tuo filmu... – priduria. – Į filmavimą atvažiavau rugsėjo mėnesį iškart po tėvo laidotuvių, o filme vaidinu tėvą... Tai va, tuos metus ir tą filmavimą tikrai prisiminsiu.“
„Mums labai trūksta išmintingų, kalbančių apie žmogų ir jo būtį filmų, – sako R. Kazlas. – Esame užversti pramogomis, šokiais, serialais, kurie padeda tik laiką prastumti. O kaip dabar reikia žmogiškai drąsaus ir sąžiningo filmo...“
Gyvenimo sėkmė
Nors aktorius atviras – pabodo atsakinėti į klausimą, kodėl išėjęs iš televizijos, – tačiau vis tiek į jį atsako.
„Vieni atsakymą supranta ir išgirsta, o kitiems aiškink neaiškinęs, jie vis tiek nesupras, kodėl taip padariau“, – prisipažįsta ir priduria: „Apie žiūrovą galvoju geriau ir linkiu jam stiebtis nuo pramogų link aukštesnių dalykų.“
„Man atrodo, kad kai kas suinteresuoti, kad žmogus būtų kvailas, kad būtų veikiamas reklamos, kurstomas aistrų, – sako R. Kazlas. – Tokį žmogų galima valdyti ir su juo daryti ką nori.“
Pats jis teigia esantis dramos aktorius. „Ir išduoti savo profesijos, savo idealų nenoriu. Grįžti atgal (į televiziją – autorės pastaba) negaliu ir kol kas nematau prasmės. Noriu eiti į priekį ir klausytis širdies. Kalbu taip ne todėl, kad esu mandras arba išsidirbinėju. Jeigu tau gamtos duotas talentas, tai ir reikia leisti jam atsiskleisti iki galo, o ne sustot ir daryti, kas lengviausia ir patogu. Turi eiti pirmyn. Kelio atgal nėra.“
Išgirdęs klausimą, ar dalyvautų kokiame nors šokių projekte, R. Kazlas nuoširdžiai nusijuokia: tikrai ne.
„Nesu labai gracingas – dar užminsiu kam nors ant liežuvio... Manau, esu ištvermingas, todėl geriau bėgiosiu. Niekam tikęs būčiau aktorius, jei sėdėčiau tik fotelyje ir filosofuočiau. Aktorius turi būti filosofas akrobatas, kaip sakė režisierius Juozas Miltinis. Juk turi būti pasiruošęs fiziškai, kad galėtum suvaidinti ir paukštį, ir papuvusį grybą, ir dar kokią nors velnio išperą...“
„Man labai pasisekė, – tikina aktorius, – kad sutikau tokius režisierius kaip Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, pakvietusius sukurti vaidmenis jų statomuose spektakliuose.“
„E. Nekrošiui dėkingas už Jago vaidmenį „Otele“, o J. Vaitkui – už Fomą Fomyčių „Stepančikovo dvare“ ir už Karalių Ignotą „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“, ir kitus. Dabar galiu pasidžiaugti: esu pakviestas sukurti vaidmenį „Dieviškojoje komedijoje“ pagal Dantę. Spektaklio režisierius – E. Nekrošius. Apie būsimą darbą daug kalbėti nenorėčiau, nes tai tik pradžia sunkaus ir, spėju, ilgo proceso“, – atsargiai apie būsimą vaidmenį kalbėjo aktorius R. Kazlas ir panevėžiečiams žadėjo kitą kartą atvažiuoti ilgesniam laikui ir surengti tikrą kūrybos vakarą su dainomis, eilėmis ir pasakojimais.
Raimonda MIKUČIONYTĖ