Buvęs garsiosios Kauno Daktarų gaujos šulas Egidijus Abarius, pravarde Goga, teisme negailėjo kritikos vilijampoliečių bylos medžiagą teismui pateikusiems Policijos departamento tyrėjams.
Pirmadienio popietę Klaipėdos apygardos teisme ilgiausiai Daktarų teismo procese parodymus davė šios gaujos lyderiu ir nusikaltimų organizatoriumi laikomas Goga.
Teisėsaugininkų teigimu, šis kaunietis yra vienas intelektualiausių ir labiausiai išprususių šios gaujos žmonių. Neatsitiktinai Daktarų šlovės metais jis buvo vadinamas šios grupuotės „smegenų centru“ – padėjo uždirbti nemažai pinigų, įsilieti į pelningiausias verslo nišas.
Kai kurių šaltinių duomenimis, kadaise Gogai buvo patikėta vadovauti savotiškai žvalgybos tarnybai. Manoma, kad būtent jis organizavo telefono pokalbių klausymosi sistemą viename konspiracinių Kauno butų. Anuomet Daktarai E. Abariaus dėka klausėsi konkuruojančių gaujų lyderių bei verslininkų, valdininkų ir policijos bei prokuratūros darbuotojų pokalbių.
Globojo Daktarų kasą
Teisiamasis maždaug tris valandas aiškino Kauno Daktarų gaujos veiklos schemą.
Gogos pravarde gerai pažįstamas E. Abarius prisiminė vilijampoliečių veiklos pradžią, didelius pinigus jiems užtikrinusius šešėlinius verslus: „Aš su Henriku Daktaru gimiau ir užaugau vienoje gatvėje. Spirito biznio laikais, mes nesėdėjome po tiltais prašydami pinigų, o aktyviai veikėme.
Kai 1984 metais sugrįžau iš kalėjimo, jis mane parėmė, po to, kai jis sugrįžo – maždaug apie 1991 m., aš jam padėjau atsitiesti. Juk korupcija buvo nevaldoma tais laikais. Privatizacijoje mes nedalyvavome. „Vilijos“ restorane ištisais vakarais girtuokliaudavo nemaža dalis tuometinių Kauno policininkų. Nuo aukščiausių iki žemiausių. Mieste tai buvo vieša paslaptis“.
E. Abariaus – vienas iš keturių teisiamųjų Daktarų byloje, kuris dienas leidžia už grotų. Jo teigimu, Daktarų gaujoje niekada nebuvo nė vieno, kuris turėjo išskirtinį statusą.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Kaunas, anot, E. Abariaus, buvo falsifikuotos degtinės sostinė. Teisiamasis leido suprasti, kad jau pradėjus spirito prekybos verslą, netrukus tapo vilijampoliečių kasininku.
„Su Alvydu Viktoru Laurinavičiumi, pravarde Luras (2007 m. mirusiu gaujos nariu, – aut.past.) ir H. Daktaru šalia „Vilijos“ pramogų komplekso nusprendėme atidaryti kioską. Mums neblogai sekėsi. Iš pradžių iš Kijevo atsiveždavome pigaus vyno. Tais laikais tereikėdavo tik sąskaitą faktūrą išrašyti, ir viskas. Iliodoras Popovas, pravarde Popas (1998 m. nužudytas gaujos narys, – aut.past.) kažkada atliko bausmę su A. V. Laurinavičiumi, tad netrukus jis prisijungė prie mūsų. Jau tada taip gavosi, kad aš skaičiuodavau bendrai uždirbtus pinigus“.
Jo žodžiais, daugelis apsukresnių bičiulių pajuto aitrų pinigų kvapą, tad netrukus prie minėto ketverto prisijungė ir Mongoliuko pravardę turintis Deivis Ganusauskas bei Rimvydas Žilinskas, geriau žinomas Taisono ir Rimvio pravardėmis.
Paskui prie jų prisišliejo Vidmantas Siaurusevičius, pravarde Siauras (2000 metais nuo narkotikų perdozavimo miręs gaujos narys, – aut.past.) ir Mongoliuko vyresnysis brolis Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas (1993 m. pabaigoje paslaptingai dingęs, kai kuriais duomenimis, saviškių brutaliai nužudytas ir užkastas viename miške šalia Kauno, – aut.past.).
„Trumpai kalbant – mus visus surišo spiritas", – senus įvykius prisiminė Goga.
E. Abarius minėdamas buvusius patikėtinius iš Daktarų aplinkos, teisme juos apibūdino kaip sumanius verslininkus. Nė žodžio neminėjo apie jų kriminalinę praeitį.
Su jaunimu – tik alų gerdavo?
„Vadinamasis jaunimas būriuodavosi prie „Vilijos“ restorano. Jiems tada būdavo maždaug 20 metų. Tais laikais jiems trūko pramogų – nebuvo didelių prekybos centrų, kino salių, tad jie rinkdavosi šalia mūsų restorano arba netoliese miškelyje, kur spardė futbolo kamuolį. Bet jie mums niekada nemaišė. Pamenu, kartą su H. Daktaru svarstėme, kaip iškrapšyti šitą jaunimą, bet jie nekėlė problemų nei mums, nei restorano lankytojams. Tegul bent vienas iš to jaunimo šiandien viešai pasako, kad aš jiems liepiau eiti, vogti, atnešti iš kažkieno ištrauktas bent dešimt kapeikų“, – kalbėjo E. Abarius.
Anot jo, su vėlesniais metais Šampaniniais tapusiais gaujos nariais vyriškis apie jokius bendrus nusikaltimus nesikalbėdavęs. „Apskritai, visada būdavo tik keli žmonės, su kuriais būdavo galima atvirai pasišnekėti apie gyvenimą. Dažniausiai prie vadinamojo jaunimo prisėsdavau tiktai po didelių pagirių, kartu šalia „Vilijos“ įrengtoje terasoje išgerdavome alaus, pasišnekučiuodavome bendromis temomis, ir viskas“, – pasakojo Goga.
Prikėlė „Vilijos“ kompleksą
E. Abariaus teigimu, verslininkas Sigitas Čiapas, nužudytas prie savo namų Kauno Sargėnų gyvenvietėje 1996-ųjų balandį, bene vienintelis vilijampoliečius paskatino drąsiai legalizuotis.
„Tais metais S. Čiapui padėjome privatizuoti Vilijampolės turgavietę. Netrukus jo paskatinti restauravome, o galiausiai ir privatizavome iki tol buvusį apgriuvusį „Vilijos“ restorano pastatą ir jo aplinką. Prisipažinsiu, kad jautėmės nedrąsiai, kadangi tai mums atrodė milžiniška ir sunkiai įveikiama veikla. Tuo metu greta restorano veikė mėsos gamybos cechas. Kaip supratau, cecho direktorius labai nenorėjo, kad greta būtų įsteigtas restoranas, nes tais laikais maisto prekybininkai aršiai konkuruodavo su restoranų biznio atstovais“, – prisiminė E. Abarius.
Kaip jau ne kartą minėta, pastaraisiais metais neveikiančio ir pamažu baigiančio sunykti „Vilijos“ restorano patalpose anuomet galėjo būti nužudytas ne vienas Daktarų kriminalinei gaujai neįtikęs asmuo. Tarp jų – ir paslaptingai be žinios dingęs Vladimiras Seneckis, pravarde Turistas bei 1997-ųjų sausį Lampėdžių pakrantėje surastas Karabaso pravardę turėjęs Robertas Borchertas.
„Tačiau kaip vėlesni įvykiai parodė, „Vilija“ tapo didžioji mūsų visų problema“, – nelinksmai atsiduso E. Abarius.
Jo žodžiais, vyriškiai skyrė nemažai lėšų restorano patalpų remonto darbams.
„Vilijos“ scenoje dainavo ir dabartinis Seimo narys
Patys Daktarų veikėjai skyrė nemažai laiko ir jėgų siekdami prikelti gimtojoje Vilijampolėje veikusį pramogų kompleksą, kuriame anuomet įsikūrė ne tik kokybiškos virtuvės restoranas, bet ir disko bei alaus barai, taip pat lombardas, anuomet moderni fotostudija, aeorobikos ir sporto treniruočių salės.
Anot E. Abariaus, tuo metu „Vilija“ buvo viena pačių lankomiausių ir populiariausių naktinių užeigoje visoje Lietuvoje, ypač garsėjusi gardžiais patiekalais ir įspūdinga koncertine programa.
„Būtent „Vilijoje“ anuomet savo karjerą pradėjo ir garsi fotografė Laima Geležiūtė. Moterims šokių pamokas vedė žinoma šokėja Joana Bartaškienė. Anuomet „Vilijos“ naktinėse programose dažnai koncertuodavo ryškiausios estrados žvaigždės – grupės „Rondo“, „Dinamika“, atlikėjai Egidijus Sipavičius ir net dabartinis Seimo narys Ligitas Kernagis“, – pirmadienį teisme pasakojo E. Abarius.
Minėtų atlikėjų pasirodymų vakarais rinkdavosi klausytis ir anuometinė Kauno grietinėlė – aukšti teisėsaugos pareigūnai, verslininkai, valdininkai.
Dieną naktį prie „Vilijos“ burdavosi patys įvairiausi žmonės, vestuvininkai, uždarų pobūvių svečiai, tačiau nepaisant to restorane susirinkę žmonės jausdavosi pakankamai saugiai ir ramiai.
„Maždaug 1996 metais į „Viliją“ įsiveržė būrys ginkluotų „Aro“ pareigūnų. Jie ėmė laužyti baldus, daužyti stiklus, mušti restorano svečius. Pamenu, vienam užsienio svečiui buvo sulaužyta ranka. Matyt, jie taip elgėsi dėl to, kad nenorėjo, jog žmonės lankytųsi mūsų restorane. Praėjus kuriam laikui Kaune duris atvėrė restoranas „Trys Mergelės“, H. Daktaras sėdo už grotų, ir buvome priversti nutraukti savo pradėtą biznį. Mūsų keliai išsiskyrė, kiekvienas pradėjome savo gyvenimą“, – dėstė E. Abarius.
Kasdienės derybos su kriminalistais
Kalbėdamas apie Daktarų nusikaltimų tyrėjų veiklos užkulisius E. Abarius negailėjo kritikos strėlių juodžiausią darbą atlikusiems Kriminalinės policijos biuro pareigūnams.
Jis mano, kad pastaraisiais metais kai kurie buvę Daktarų aplinkos žmonės pradėjo bendradarbiauti tam, kad palengvintų savo keblią situaciją.
„Matyt, jie sužinojo, kad jiems gresia rimta bausmė, todėl ir pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu. Tai labai tinkamas žodis, kuris apibūdina jų pasirinktą veiklos taktiką“, – teigė Goga.
Anot jo, jaunimo padaliniui arba Šampaniniams anuomet priskirti asmenys policijos buvo šantažuojami kelių asmenų žmogžudystėms, todėl kai kurie jų irgi pasirinko tapti policijos bendradarbiais.
„Juk man pačiam kone kas dieną vykdavo derybos su Kriminalinės policijos biuru. Jo darbuotojai man sakydavo: jei nešnekėsi – 99 procentai, kad pasibaigus teismo procesui būsi nuteistas iki gyvos galvos. Bet jei šnekėsi – daugiausia būsi nuteistas dešimčiai metų, – pasakojo Daktarų gaujos veteranu laikomas E. Abarius, – Jie pripažino, kad iki 1998-ųjų aš jiems buvau balta dėmė. Per neoficialius pokalbius pareigūnai sakydavo, kad jiems apskritai gaila savo nuveikto darbo. Kai kurie jų darbo metodai išties šlykštūs. Pavyzdžiui, biure jie įjungdavo kažkokio seno „Vilijos“ baliaus vaizdajuostę, kurioje nufilmuotas alkoholio padauginęs ir prieš kamerą kvailiojantis H. Daktaras, ir liepdavo ją žiūrėti. O po to manęs klausdavo: „Kaip galėjo jums vadovauti toks žmogus?“
Tikino nedalyvavęs Mongolo egzekucijoje
Teisme paklaustas, kaip jis galėtų paaiškinti aplinkybę, kad anksčiau policija nedirbo Daktarų gaujos asmenų atžvilgiu, o paskutiniais metais ėmėsi ryžtingų veiksmų ir juos visus susodino už grotų, Goga šypsodamasis atsakė: „Tais laikais policija nedirbo. Jos paprasčiausiai nebuvo. Tuometinė valdžia neskyrė finansavimo policijai. Tada jie statėsi savo rūmus, o dabar stato Valdovų rūmus. Būtent tada kompiuterių kontrabanda netrukdomai vertėsi šiandien garsi politikė Kazimiera Danutė Prunskienė ir verslininkas Arvydas Stašaitis.“
Jis tvirtino, kad Daktarų bylos medžiagą parengę Kriminalinės policijos biuro tyrėjai neva pridarė nemažai klaidų sukurpdami šią didelio atgarsio sulaukusią pastarojo meto lietuviškos mafijos bylą.
„Vienas asmuo iš Kaliningrado, kuriam neva padėjau išsipirkti pavogtą mašiną šios bylos puslapiuose esančioje vienoje fotografijoje pozuoja ne prie „Vilijos“ restorano, kuriame dažniausiai rinkdavomės, o kažkodėl prie „Undinės“ pirties. Bet juk tenai niekada nebuvo jokios kavinės. Tokie keisti nukrypimai, kad net šiurpas nukrečia. Po tokio jų nuveikto darbo, kartais susimąstau, jog pats norėčiau įsidarbinti Policijos departamente – tada padėčiau jiems išaiškinti nemažai sudėtingų bylų“, – teisme ironizavo E. Abarius.
Baigdamas savo liudijimą E. Abarius teisme kategoriškai paneigė savo dalyvavimą R. Ganusausko – Mongolo žmogžudystėje. Kiek anksčiau buvę Daktarų veikėjai teisme minėjo, kad būtent Goga iš pradžių nesėkmingai miške bandė nušauti Mongolą.
„Aš nedalyvavau šiame nužudyme. Byloje teigiama, kad tą vakarą į Žagarės gatvę pasiimti R. Ganusausko atvykau mėlynu „Mercedes-Benz“, tačiau kažkodėl niekas nesivargino ištirti fakto, kad aš niekada neturėjau tokios mašinos“, – teisme kalbėjo E. Abarius, pravarde Goga.
Plačiau apie Klaipėdos apygardos teisme vykusius E. Abariaus, pravarde Goga, liudijimus skaitykite ateinančios savaitės žurnalo „Balsas.lt savaitė“ numeryje.
Taip pat skaitykite:
Daktarų teisme patvirtinta: LFF sekretorius buvo banditų globojamos firmos akcininku
