Pirmieji Dakaro ralio dešimtmečiai priminė entuziastų, kurie nusprendė pasivaržyti dykumoje, lenktynes. Nors ralyje daugėjo profesionalių dalyvių, turinčių dideles palaikymo komandas, kiekvienais metais varžydavosi kelios dešimtys romantikų – vienišų motociklininkų ar iš dviejų žmonių sudarytų automobilių ekipažų, kurie dvi savaites iš Paryžiaus iki kurio nors Afrikos miesto (dažniausiai – Senegalo sostinės Dakaro) keliaudavo vienui vieni. Be mechanikų, žurnalistų ir kitų komandos narių.
Ralio kokybė auga
Sudėtingiausiomis pasaulio lenktynėmis vadinamas Dakaro ralis 2009-aisiais buvo perkeltas į Pietų Ameriką. Maratono dalyviai nestovėjo vietoje, didelį impulsą tam davė automobilių gamintojai – „Volkswagen“, „Mini“, „Toyota“, „Peugeot“, tam tikru laikotarpiu aktyviai įsijungdavę į ralį ir per kelerius metus pasiekdavę jo aukštumas.
Ralis kasmet tampa vis sunkesnis, gamintojų komandos – vis gausesnės ir profesionalesnės, technika – tobulesnė. Ir romantikams, atvažiavusiems be palaikymo komandos – bent vieno mechaniko – tiesiog nebebuvo ką veikti. Antrą–trečią maratono dieną daugelis tokių grįždavo į bivakus naktimis, bandydavo kažkiek paremontuoti automobilius, dažniausiai nespėdavo to tinkamai padaryti ir turėdavo išjudėti į kitą startą. Ir dažnai krisdavo iš rikiuotės maratonui net neįpusėjus.
Geriausiai tobulėjimą iliustruoja komandų pasiruošimas – pavyzdžiui, nepriklausomų žurnalistų komandos „iGo2Dakar“ automobilis „Nissan Navara“, sumontavus saugos lankus ir kitas būtinas saugumo sistemas, prieš keliolika metų būtų sudominęs ne vieną Dakaro ralio Afrikoje dalyvį. Jame jau sumontuota „Old Man Emu“ pakaba, sportiniai „Rival“ buferiai, galingi „Lazer“ žibintai, o prošvaisa – didesnė nei standartinė. Afrikoje Dakaro ralio finišą yra pasiekęs ne vienas labiau į standartinį panašus modelis.
Šiandien tokio lygio modifikacijas turinčiu automobiliu, norint pasiekti bent kelių greičio ruožų finišus, reikėtų važiuoti itin lėtai – Dakaro ralio organizatoriai maratonui parenka įvairias trasas, tarp kurių pasitaiko pakabos detalėms negailestingų akmenuotų ruožų, itin klampių feš feš dulkių kupinų etapų bei sudėtingų kopų masyvų.
Sukūrė klasę vienišiams
Panašūs pokyčiai vyksta ir motociklininkų grupėje, tad Dakaro organizatoriai nusprendė sukurti atskirą įskaitą „Originals by Motul“, kurioje senųjų laikų romantikai galėtų varžytis lygiomis teisėmis. Į ją registruotis gali bet kuris motociklininkas, pasiryžęs Dakarą įveikti vienui vienas – be kitų žmonių pagalbos.
Kiekvieną vakarą atvykęs į bivaką šioje klasėje dalyvaujantis sportininkas randa vietą palapinei ir nedidelę kėdutę, ant kurios padėjus motociklą galima šį suremontuoti – pakeisti stabdžių trinkeles ar kitas detales. Tačiau šių detalių kiekis irgi griežtai ribojamas – visa sportininko manta, įskaičiuojant ir asmeninius daiktus, turi tilpti į organizatorių numatytą dėžę, kurią jie perveža iš vieno bivako į kitą.
Padėti šios klasės dalyviams remontuoti motociklus gali tik kiti „Originals by Motul“ dalyviai – bet kokia pašalinė pagalba draudžiama. Jų motociklų startiniai numeriai taip pat pažymėti išskirtinai – balti skaičiai raudoname fone.
2019-ųjų Dakaro ralyje užsiregistravo 32 „vienišiai“. Tarp jų – ir lietuvis Balys Bardauskas, po šešių etapų užimantis 20 poziciją (bendroje motociklininkų įskaitoje jis – 89). „Vienišių“ įskaitoje Dakarą pradėjo ir dvi moterys, tačiau pusiaukelę perkopė tik viena – Anastasija Nifontova.
Iš viso Dakaro ralio pusiaukelę perkopė 23 šios klasės motociklininkai.
„Originals by Motul“ lyderis – olandas Markas Tielemansas. Pirmą kartą Dakaro ralyje dalyvaujantis sportininkas ne tik yra pirmas tarp „vienišių“, bet ir puikiai atrodo bendroje motociklininkų įskaitoje – čia jis užima 32 vietą.
Pirmieji Dakaro ralio dešimtmečiai priminė entuziastų, kurie nusprendė pasivaržyti dykumoje, lenktynes. Nors ralyje daugėjo profesionalių dalyvių, turinčių dideles palaikymo komandas, kiekvienais metais varžydavosi kelios dešimtys romantikų – vienišų motociklininkų ar iš dviejų žmonių sudarytų automobilių ekipažų, kurie dvi savaites iš Paryžiaus iki kurio nors Afrikos miesto (dažniausiai – Senegalo sostinės Dakaro) keliaudavo vienui vieni. Be mechanikų, žurnalistų ir kitų komandos narių.
Ralio kokybė auga
Sudėtingiausiomis pasaulio lenktynėmis vadinamas Dakaro ralis 2009-aisiais buvo perkeltas į Pietų Ameriką. Maratono dalyviai nestovėjo vietoje, didelį impulsą tam davė automobilių gamintojai – „Volkswagen“, „Mini“, „Toyota“, „Peugeot“, tam tikru laikotarpiu aktyviai įsijungdavę į ralį ir per kelerius metus pasiekdavę jo aukštumas.
Ralis kasmet tampa vis sunkesnis, gamintojų komandos – vis gausesnės ir profesionalesnės, technika – tobulesnė. Ir romantikams, atvažiavusiems be palaikymo komandos – bent vieno mechaniko – tiesiog nebebuvo ką veikti. Antrą–trečią maratono dieną daugelis tokių grįždavo į bivakus naktimis, bandydavo kažkiek paremontuoti automobilius, dažniausiai nespėdavo to tinkamai padaryti ir turėdavo išjudėti į kitą startą. Ir dažnai krisdavo iš rikiuotės maratonui net neįpusėjus.
Geriausiai tobulėjimą iliustruoja komandų pasiruošimas – pavyzdžiui, nepriklausomų žurnalistų komandos „iGo2Dakar“ automobilis „Nissan Navara“, sumontavus saugos lankus ir kitas būtinas saugumo sistemas, prieš keliolika metų būtų sudominęs ne vieną Dakaro ralio Afrikoje dalyvį. Jame jau sumontuota „Old Man Emu“ pakaba, sportiniai „Rival“ buferiai, galingi „Lazer“ žibintai, o prošvaisa – didesnė nei standartinė. Afrikoje Dakaro ralio finišą yra pasiekęs ne vienas labiau į standartinį panašus modelis.
Šiandien tokio lygio modifikacijas turinčiu automobiliu, norint pasiekti bent kelių greičio ruožų finišus, reikėtų važiuoti itin lėtai – Dakaro ralio organizatoriai maratonui parenka įvairias trasas, tarp kurių pasitaiko pakabos detalėms negailestingų akmenuotų ruožų, itin klampių feš feš dulkių kupinų etapų bei sudėtingų kopų masyvų.
Sukūrė klasę vienišiams
Panašūs pokyčiai vyksta ir motociklininkų grupėje, tad Dakaro organizatoriai nusprendė sukurti atskirą įskaitą „Originals by Motul“, kurioje senųjų laikų romantikai galėtų varžytis lygiomis teisėmis. Į ją registruotis gali bet kuris motociklininkas, pasiryžęs Dakarą įveikti vienui vienas – be kitų žmonių pagalbos.
Kiekvieną vakarą atvykęs į bivaką šioje klasėje dalyvaujantis sportininkas randa vietą palapinei ir nedidelę kėdutę, ant kurios padėjus motociklą galima šį suremontuoti – pakeisti stabdžių trinkeles ar kitas detales. Tačiau šių detalių kiekis irgi griežtai ribojamas – visa sportininko manta, įskaičiuojant ir asmeninius daiktus, turi tilpti į organizatorių numatytą dėžę, kurią jie perveža iš vieno bivako į kitą.
Padėti šios klasės dalyviams remontuoti motociklus gali tik kiti „Originals by Motul“ dalyviai – bet kokia pašalinė pagalba draudžiama. Jų motociklų startiniai numeriai taip pat pažymėti išskirtinai – balti skaičiai raudoname fone.
2019-ųjų Dakaro ralyje užsiregistravo 32 „vienišiai“. Tarp jų – ir lietuvis Balys Bardauskas, po šešių etapų užimantis 20 poziciją (bendroje motociklininkų įskaitoje jis – 89). „Vienišių“ įskaitoje Dakarą pradėjo ir dvi moterys, tačiau pusiaukelę perkopė tik viena – Anastasija Nifontova.
Iš viso Dakaro ralio pusiaukelę perkopė 23 šios klasės motociklininkai.
„Originals by Motul“ lyderis – olandas Markas Tielemansas. Pirmą kartą Dakaro ralyje dalyvaujantis sportininkas ne tik yra pirmas tarp „vienišių“, bet ir puikiai atrodo bendroje motociklininkų įskaitoje – čia jis užima 32 vietą.
