Dakaro ralyje dalyvavę lietuviai Vilniuje sutikti sveikinimu „Su pergale!“ ir garsiais plojimais. „Vargai liko užmiršti“ - patikino A. Petraitis. Ketvirtadienio vakarą jiems surengtos sutiktuvės.
Priminsime, kad Aurelijaus Petraičio ir šturmano Antano Juknevičiaus ekipažas su latvišku „Oscaru“ šeštadienį pasibaigusiame Dakaro ralyje galutinėje įskaitoje užėmė 26-ą vietą automobilių klasėje. Komanda pagerino geriausią visų laikų Lietuvos rezultatą (58 vieta) 32 vietomis.
Lenktynininkų sutiktuvėse nuskambėjo juokelis: „Lenktynių Paryžius-Dakaras metu vienam vairuotojui staiga baigėsi benzinas ir jis nutarė likusį kelią nueiti pėstute. Po kelių valandų jis sutinka kupranugarių karavaną ir klausia: „Ar labai toli ta vietovė?“ „Nelabai“, – atsako kupranugarių vadovas. „O kuria kryptimi geriausia būtų eiti?“ „Eikite tiesiai, o kitą pirmadienį į kairę.“
Nuskambėjus šiam pokštui A. Petraitis buvo paklaustas apie lenktynes: „Čia iš tos „operos“ buvo?“
„Čia iš „operos“ kai kuriems lenktynių dalyviams“, – patikslino lenktynininkas.
Lietuvių dalyviams šis Dakaro ralis atnešė tiek džiugių pergalių, tiek skaudžių nesėkmių.
„Kritau lygioje vietoje“, – ketvirtadienį prisipažino motociklininkas Balys Bardauskas. Jis su „Yamaha“ motociklu lenktynių nebaigė.
„Užimta vieta nebuvo svarbu, svarbu buvo finišuoti“, – kalbėjo Panevėžio viltimi vadinamas ir 99-ą vietą galutinėje įskaitoje motociklų klasėje užėmęs motociklininkas Mindaugas Slapšys.
„Pati tinkamiausia priemonė Dakarui yra motociklas. Automobilių ten nereikia“, – paskelbė motociklininkas Šarūnas Paliokas, kuris kaip ir B. Bardauskas lenktyniavo su „Yamaha“ motociklu ir ralyje nefinišavo.
Nepasisekė ir Arūnui Lekavičiui bei jo šturmanui Ramūnui Kručkauskui („Mithsubishi“) – jie taip pat nebaigė pirmą kartą ne Afrikoje, o Pietų Amerikoje surengto Dakaro ralio.
Pateikiame trumpą interviu su A. Petraičiu ir A. Juknevičiumi. Kaip viena komanda lenktynininkai ralyje dalyvauja antrą kartą – prieš tris mėnesius pasaulio ralio čempionate Dubajuje jie užėmė 8 vietą.
– Ar buvo pateisinti tie lūkesčiai, su kuriais išvykote į lenktynes Pietų Amerikoje?
A. Petraitis: – Iš esmės tikrai taip. Aš esu šiek tiek ir pats nustebęs, kad tiesiog užsimiršta tie vargai, kurie būna, kai ruošiesi, treniruojiesi, kai automobilį tvarkai. Ir aš galvoju, kaip pakankamai lengvai kartais įsigyvendina svajonės. Nes vargai liko užmiršti. O svajonės... Jos tokios ir buvo.
– Tad kaip išaugo ambicijos po šių lenktynių? Ar jau galvojate apie būsimą ralį?
A. Petraitis: – Galvoti konkrečiai šiuo metu yra tikrai labai sudėtinga. Negalvoti irgi negali, nes esi tose rogėse. Rogėse, kurios traukia kaip liga. Ir šiandien šiek tiek aš stūmiau mintį tolyn, kad vis tik galbūt jau nebereikėtų važiuoti. Įtakos, aišku, turi vyraujanti situacija: neaišku, kaip būtų su pinigais, kai tiek daug reikia, bus matyt, ar šeima leis, ar ne (šypsosi). Nežinau, kol kas nešnekėsiu apie tai.
A. Juknevičius: – Tai klausimas dviem žmonėms – ekipaže yra du žmonės. Aš į tai žiūriu kaip į hobi, nors po truputį tampu lyg ir profesionalu. Man nereikia to kaip oro. Man patinka tai daryti, aišku, gerai, kai ir rezultatas būna geras, bet duos Dievas, bus žmonių, kurie galės finansuoti, tada ir tas rezultatas bus geresnis.
Tai yra techninė sporto šaka, o tai reiškia, kad daugiau negu pusę rezultato lemia technika, tik po to žmogus. Taigi toje situacijoje mes turime pakankamai neblogą įdirbį, bet viską lemia technika, kuri kainuoja labai brangiai. [...] Rezultatas būna, kai atsiranda rėmėjų ir lėšų, jeigu to nėra – jokių šansų. Vienas žmogus čia nieko negali.
– Ar galėtumėte išskirti sudėtingiausias akimirkas iš dviejų lenktynių savaičių? Ar kilo minčių, kad lenktynės baigsis blogai?
A. Petraitis: – Minčių, kad lenktynės gali baigtis ar kad gali blogai baigtis, nebuvo daug. Vienas, menu, labai rimtas epizodas buvo, kai reikėjo važiuoti naktį, pliaupiant lietui kopose. O kopos juodos – tai visiškai nematyta. Ir kai užgeso visiškai automobilis, minčių, kad greičiausia čia mes privažiavome liepto galą ir kad toliau nepavyks tęsti, buvo.
Bet susikaupėme, pagalvojome, ką galima padaryti ir kaip tai galima padaryti, pavyko viską atgaivinti ir privažiavome tą naktį.
A. Juknevičius: – Mintys, kad nefinišuosi, kyla kiekvienose varžybose. Ir tai yra tai, ko tu lauki. Tu žinai, kad turėsi klausti savęs, ar tęsi toliau, ar pasiduodi. Manau, kad mes nepasidavėm, nors gavome paskutinį kopų etapą, kur buvo likę 30 km kopų, važiuoti naktį. Ten pasidavė daug kas, kiti tik rytą grįžo, o mes su Aurelijumi „prasikirtom“ per dvi valandas. Ir atsikovojome tą laiką.
Iš tiesų naktį būti kopose... ir dar tuo metu pradėjo lyti, o tai yra labai retas atvejis. Padėjo mums užsigrūdinimas – mes iš tiesų esame tiek daug gyvenime matę. [...] Naktį orientuotis kopose yra tikrai beveik neįmanoma, bet užsispyrimas ir patirtis pagelbėjo.
– Kiek rezultatą Dakaro ralyje lemia technika, įgūdžiai, sėkmė?
A. Petraitis: – Visada sakiau, kad kas paminėta – patirtis, sėkmė ir techniniai mašinos duomenys – viso to būtinai ir reikia. Su vienu komponentu niekur nenuvažiuosi. Jeigu turėsi gerą techniką, bet neturėsi sportininko patirties, tiesiog nenuvažiuosi... Ir sėkmė, ypač Dakare, yra būtinas elementas. Žmones „nuskriaudžia“ Dakaras – ir pats esu nukentėjęs labai skaudžiai, kai antrą dieną turėjo man baigtis Dakaras.
A. Juknevičius: – Bėdų būna ir pasaulio čempionatuose. Tai, kaip tu susidoroji, priklauso nuo patirties. Ir ta patirtis leido nenuleisti rankų šiose lenktynėse ir mes buvome užsispyrę.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad jūsų automobilis buvo gerai paruoštas varžyboms?
A. Petraitis: – Labai gerai dirbo mechanikų komanda. Galvos, važiuojant su tokiais vyrukais, iš esmės tikrai neskaudėjo. Gal labiau turėjau prisiminti, kokios buvo problemos, kad jie galėtų jas pašalinti. O šiek tiek niuansų buvo: net ir svarstydami visus įmanomus variantus, kaip važiavo automobilis, pasirodo, jis kartais ne visiškai atitikdavo tai, kaip norėtųsi, kad jis važiuotų.
Galėjo būti geriau. Rezultatų prasme, sunku būtų prognozuoti, ar būtų geriau, nes kopti aukštyn jau darėsi labai sudėtinga. Kažkiek greitesnio važiavimo, saugesnio, labiau patikimo kartais pritrūkdavo. Bet šiaip automobilis buvo labai kantrus ir retas turbūt kas atlaikytų tokį daužymą ir trankymą.
A. Juknevičius: – Mūsų automobilis buvo labai teisingai paruoštas pagal biudžetą. Jis buvo patvarus, patikrintas. Esant galimybėms, galėtų, žinoma, būti geresni variantai, bet vėlgi, jie kainuoja daug brangiau. „Oscaras“ yra tas automobilis, kuris yra labai patvarus ir atitiko mūsų biudžetą.
– Šiemet lenktynės vyko Pietų Amerikoje. Kaip manote, ar sąlygos, kurios ten buvo, buvo sudėtingesnės ir pasunkino lenktynes?
A. Petraitis: – Kartais varžybos buvo kiek sudėtingesnės ir morališkai buvo sunkiau pakelti – keikėm kartais viską, ir organizatorius. Bet kita vertus, tai buvo patirtis: kitos važiavimo sąlygos. Tai nenueina veltui.
A. Juknevičius: – Manau, kad Afrikoje būtų buvę lygiai tas pats. Gal net būtų buvusi geresnė vieta. [...] Mums smėliai labai daug padėjo: būtent tos vietos, kur visiems yra sunku, jos mums buvo lengvos, nes mes neturim daug pinigų mokėti už kratymąsi ir automobilio pilną atstatymą kiekvieną dieną. O smėliuose mašinos laužosi mažiausiai. Čia daug lemia ir patirtis. Tad mes ten buvome stipriausi.
O būdavo dienų, kai kratėmės tik per akmenis ir tada lėmė viską technika. Tada mūsų rezultatas buvo prastesnis – mes neturime tokių finansų, kad važiuotume, kaip važiuoja lyderiai.
– Kaip manote, ar kada nors lietuviai pateks į pirmąjį dešimtuką tarp finišavusiųjų?
A. Petraitis: – Manęs vienas vyrukas, su kuriuo skridome į Vilnių, mandagiai paklausė, kodėl mes ne prizininkai. Man atrodo, atsakymas turėtų būti labai paprastas: kai tokiame lygyje pas mus gamins automobilius kaip, sakysim, „Mitsubishi“, „Volkswagen“, „BMW“, ir kada tokios gamyklos galės skirti tokias lėšas, kokias skiria dabartinėms komandoms, tada bus galima pamėginti tapti tikrais lyderiais.
Reikia būti objektyviems: kad priartėtume techniniu požiūriu prie Dakaro ralio prizininkų, reikia daug lėšų, nes tai yra labai brangu.
Monika Kutkaitytė
