• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Absoliučiai visose automobilių sporto disciplinose lenktynininkų greitis priklauso nuo trijų dalykų: technikos galimybių, piloto drąsos ir tikslių duomenų apie trasos konfigūraciją. Jei koks nors automanas spaudžia „gazą“ iki dugno nežinodamas kas slepiasi už posūkio ar tramplino, tai dažniausiai iliustruoja ne ką kitką, kaip polinkį į brangiai kainuojantį avantiūrizmą. Ar Dakaro maratono lyderiai taip pat yra bepročiai? Ar jų kelio knygose tokio pat detalumo informacija, kaip ir visų mirtingųjų?
Pačią solidžiausią patirtį bekelės ištvermės lenktynėse tarp lietuvių sportininkų turintis Antanas Juknevičius tokias spėlionės nelaiko sąmokslo teorija.
„Čia svarbūs keletas dalykų. Visų pirmą gamyklinių komandų technika iš tiesų leidžia nerealiu tempu įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis. Ten kur paprastas visureigis ieško mažiau skausmingo kokio nors gamtos kaprizo įveikimo būdo, „Mini“ ar „Toyota Overdrive“ gali pralėkti dėl nieko nesukdami galvos. Antra – tokias mašinas vairuoja pačios aukščiausios prabos pilotai, turintys velniškai daug talento ir patirties, todėl priima geriausius sprendimus. Tačiau kalbos apie gerokai tikslesnes kelio knygas nėra laužtos iš piršto. Esu matęs „Mistubishi“ komandos virtuvę, kai joje važiavo Stehnane Peterhanselis, ir žemėlapius, kuriais jis naudojasi. Jie iš tiesų turi papildomos informacijos, kur ir kaip galima trupinti kelią nenusižengiant taisyklėms. Jei viena greičio ruožo apkarpymas leidžia sutaupyti kilometrą ir jei kasdien gali tai padaryti keliolika kartų – toks optimizavimas suteikia didžiulį pranašumą“, – pasakojo Dakaro komandos „Žalvaris“ pilotas.

Absoliučiai visose automobilių sporto disciplinose lenktynininkų greitis priklauso nuo trijų dalykų: technikos galimybių, piloto drąsos ir tikslių duomenų apie trasos konfigūraciją. Jei koks nors automanas spaudžia „gazą“ iki dugno nežinodamas kas slepiasi už posūkio ar tramplino, tai dažniausiai iliustruoja ne ką kitką, kaip polinkį į brangiai kainuojantį avantiūrizmą. Ar Dakaro maratono lyderiai taip pat yra bepročiai? Ar jų kelio knygose tokio pat detalumo informacija, kaip ir visų mirtingųjų?
Pačią solidžiausią patirtį bekelės ištvermės lenktynėse tarp lietuvių sportininkų turintis Antanas Juknevičius tokias spėlionės nelaiko sąmokslo teorija.
„Čia svarbūs keletas dalykų. Visų pirmą gamyklinių komandų technika iš tiesų leidžia nerealiu tempu įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis. Ten kur paprastas visureigis ieško mažiau skausmingo kokio nors gamtos kaprizo įveikimo būdo, „Mini“ ar „Toyota Overdrive“ gali pralėkti dėl nieko nesukdami galvos. Antra – tokias mašinas vairuoja pačios aukščiausios prabos pilotai, turintys velniškai daug talento ir patirties, todėl priima geriausius sprendimus. Tačiau kalbos apie gerokai tikslesnes kelio knygas nėra laužtos iš piršto. Esu matęs „Mistubishi“ komandos virtuvę, kai joje važiavo Stehnane Peterhanselis, ir žemėlapius, kuriais jis naudojasi. Jie iš tiesų turi papildomos informacijos, kur ir kaip galima trupinti kelią nenusižengiant taisyklėms. Jei viena greičio ruožo apkarpymas leidžia sutaupyti kilometrą ir jei kasdien gali tai padaryti keliolika kartų – toks optimizavimas suteikia didžiulį pranašumą“, – pasakojo Dakaro komandos „Žalvaris“ pilotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

IMG_2614


Pasak A. Juknevičiaus, gamyklinės komandos ir šiame ralyje naudojasi specialiomis programomis, kurios leidžia analizuoti žemėlapius pasitelkiant „Google Maps“ duomenis ir paruošti tikslesnę kelio knygą. Šiems darbams skiriama naktis prieš kiekvieną naują etapą, o apdorota informacija pilotams ir šturmanams pateikiama likus valandai iki starto. Tokie dalykai nėra draudžiami, nes visi turi tiek pat laiko savai analizei.
„Mes esame gavę pasiūlymą dalyvauti tokioje programoje naudotis tokių programoje, tačiau negalėjime juo pasinaudoti dėl didelės kainos – šios paslaugos kaina siekia maždaug 15 000 eurų“, – dėstė A. Juknevičius.
Aiškindamas, kuo Dakaro kelio knyga skiriasi nuo klasikinio ralio greičio ruožų stenogramų, Antanas pirmiausia akcentavo, kad maratoninėse lenktynėse niekas nekuria detalaus kelio aprašymo, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Net ir geriausią tradicinio ralio šturmaną čia ištinka šokas, nes Dakare iš esmės važiuojama tokiu greičiu, kokiu pilotas spėja reaguoti į besikeičiančią aplinką, ir kaip tiksliai šturmanas sugeba „skaityti“ landšaftą.

REKLAMA

IMG_2658


„Jokiomis įprastomis navigacijos sistemomis sportininkai lenktynių metu naudotis negali – tik tuos prietaisus, kuriuos duoda organizatoriai. Vadinamas „Tripy“  atrodo primityvus daiktas ir be papildomų paaiškinimų jis atrodo kaip kažkoks nesusipratimas, nes rodo tik esamas koordinates ir kryptį, kuria reikia judėti ir pačius bendriausius orientyrus – už kokio atstumo, koks objektas bus matomas ir kokios krypties tada reikės laikytis. Jei tokių orientyrų nėra, tiesiog nurodomas GPS taškas, kurį reikia pasiekti. Atstumas, kuriuo būtina priartėti prie nurodytų koordinačių gali varijuoti nuo 200 metrų iki 20 kilometrų. Patekus į zoną, kurią teisėjai traktuoja kaip teisingą važiavimą trasa, prietaise indikatorius nusidažo žaliai. Jei praleidi bent vieną tašką – gauni dvi valandas baudos. Judėdamas link to taško privalai spręsti, kaip projektuoti judėjimo trajektoriją susidūrus su kokiomis nors kliūtimis, kurių organizatoriai nepažymėjo – duobėmis, skardžiais, upių brastomis ir panašiais dalykais. Tai iš tiesų sudėtingi dalykai, nes padarius klaidą ir nukrypus nuo kurso tai pastebėti kartais gali tik nutolęs nuo trasos keletą ar net keliasdešimt kilometrų. Viskas ypač paaštrėja, kai pradeda kauptis nuovargis ir išlaikyti dėmesio koncentraciją tampa tikrai keblu. Klaidžiojimo neišvengia netgi lyderiai. Ypač kopose, kur iš pirmo žvilgsnio viskas visiškai vienoda“, – pripažino A. Juknevičius.

N40 vyrų autoklubas.

REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų