„Šį projektą sugalvojau vasario mėnesį, – pasakoja Valdas Valiukevičius. – Šiam tikslui dirbau iki pat Dakaro maratono pradžios, buvau komandos vadybininkas, tiekėjas, viešųjų ryšių specialistas, fotografas. Šio darbo kaštų neskaičiuoju.
Pirmiausiai reikia pilotui susirasti šturmaną, ar šturmanui pilotą. Komanda prasideda nuo to. Tuomet ieškomas automobilis. Automobilių pasirinkimas gana platus. Svarbu, kad jis būtų senesnis nei 20 metų. Organizatoriai rašo, kad jis turi būti anksčiau važiavęs Dakare, tačiau šios taisyklės nesilaiko. šiemet čia dalyvauja daug visokių keistų automobilių ir realių Dakaro mašinų yra ne daugiau 20 iš 150. Tarp kurių mūsų legendinė „Toyota“.
„Tad ką rinktis, norint važiuoti? Paprasčiausias variantas 80, 85 serijos „Toyota“, senasis „Nissan Patrol“, „Mitsubishi Pajero“ ar „Land Rover Discovery“. Tokį , naudotą sporte automobilį galima nusipirkti už 10-20 000 ir tiek pat įdėti. Automobilio pasirinkimą geriausiai iš anksto derinti su organizatoriais, kad jis atitiktų reikalavimus.
Automobilį geriausiai atiduoti ruošti mechanikui su Dakaro patirtimi. Labai gerai, jeigu tas pats mechanikas lydės jus ir maratone, nes jis puikiai žinos automobilį.
Be serviso komandos neverta startuoti, nebent abu ekipažo nariai yra puikūs mechanikai. Neturint mechaniko, po finišo reikės patiems taisyti automobilį ir poilsiui laiko nebeliks.
Daugybė Europos komandų siūlo serviso paslaugas. Kai kurios siūlo sykiu ir fotografų paslaugas bei miegamas vietas jų sunkvežimiuose. Tokį pilną komplektą čekų komanda siūlė už 18 000 eurų. Vakarų Europos komandų paslaugos siekia 20 -30 000.
Mums pasisekė, nes mano senas bendražygis Antanas Juknevičius broliškai priėmė mus į savo komandą, veža mūsų detales, daiktus, suteikia galimybę mūsų mechanikui Juozui Čibirui naudotis jų turimomis techninėmis galimybėmis. Mums tereikėjo sumokėti organizatoriams 9000 eurų mechaniko mokestį. Ir žinoma mechaniko atlyginimas už darbą, kuris siekia apie 3000 eurų.
Ekipažo starto mokestis Dakare kainoja 15000 eurų. Už tokius pinigus gauname vietą stovykloje, maitinimą, draudimą, degalus“, – sakė lenktynininkas.
„Dar daugybė visokių mokesčių atitenka organizatorių aplinkai. Už video klipą 850 eurų, už foto paslaugas 800 eurų. Žinoma, viso to galima atsisakyti.
Jeigu ekipažas neturi homologuotos sportinės aprangos, už ją teks palikti apie 2000 eurų žmogui. Automobilyje turi būti įrengtos homologuotos sėdynės, diržai, gesinimo sistema. Dar vieną, kitą tūkstantį kainuos navigacijos prietaisai.
Vėliau laukia automobilio dizainas, apklijavimas, spaudos konferencijos, reklaminiai drabužiai, automobilio nuvežimas iš Vilniaus į uostą Marselyje ir atgal. Jeigu norite viešumo, ir to nemokate daryti pats, teks samdyti viešųjų ryšių specialistą, fotografą.
Lenktynių metu daug išlaidauti netenka. Jeigu gyveni stovykloje, nekainuoja niekas, jeigu nori pailsėti viešbutyje, teks už naktį sumokėti apie 100 eurų, dar 30 eurų už taksi paslaugas. O poilsio reikia, pavargęs gali prarasti labai daug, net ir gyvybę.
Sunku prisiminti visas sąskaitas. Jų daug. Suma paaiškės tik pasibaigus Dakarui. Tačiau, manau, kad 50 000 eurų yra ta minimali suma, su kuria galima pretenduoti į „Dakar Classic“ startą. Žinoma, neskaičiuojant automobilio. Pinigai nemenki, tačiau važiuojant sporiniu automobiliu, kainuos kelis sykius daugiau. „Klasiko“ biudžetas, prilygsta mažam motociklininko biudžetui. O įspūdžiai ir patirtys – didžiuliai!“, – pridūrė jis.