Jau mėnesį Emilija ir jos vyras, žinomas motociklininkas, daugkartinis čempionas, Arūnas yra Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai), kur intensyviai ruošiasi svarbiausioms varžyboms – Dakaro raliui.
Savo „AG Dakar“ bazę Artimųjų Rytų šalyje atidarę Gelažninkai ten susitinka ir su kitais lenktynininkais.
„Ir kiti Dakaro dalyviai buvo pas mus atvažiavę, tai visi draugiškai ruošiamės Dakarui“, – pokalbio su naujienų portalu tv3.lt pradžioje šyptelėjo E. Gelažninkienė.
Svajonė apie Dakarą gimė dar mokykloje
30-metė lenktynininkė sakė, kad pirmą kartą Dakaras jos akį patraukė dar mokykloje, kai laidą apie šį ralį ji pamatė per televizorių.
„Labiau Dakaru pačiu susidomėjau dar 11 klasėje. Jau tada turėjau tokį jausmą, kad tikrai būsiu ten, įsivaizdavau save kažkur automobilyje.
Tada vėliau susipažinau su Arūnu, ketverius metus buvau media rogėse, o po to nusprendžiau, kad laikas ir man pačiai pradėti treniruotis“, – pasakojo ji.
Visgi būsimą vyrą, kuris šių metų ralyje bus Emilijos šturmanas, ji sutiko už trasos ribų.
„Kai tik susipažinome su Arūnu, tai jis buvo baigęs savo karjerą, todėl negaliu pasakyti, kad mus suvedė sportas. Bet vėliau, iš neturėjimo, ką veikti, nuvažiavome į pirmąsias varžybas. Nuo jų būtent ir prasidėjo visas Dakaro kelias“, – prisiminė lenktynininkė.
„Dakaru susidomėjau dar 11 klasėje. Jau tada turėjau tokį jausmą, kad tikrai būsiu ten, įsivaizdavau save kažkur automobilyje.“
A. Gelažninkas yra pasakojęs, kad pirmieji kartai sėdint šalia Emilijos buvo baisūs, tačiau dabar moteris šypteli, kad vyras kaip tik ragina dar labiau spustelti gazą.
„Pirmą kartą, kai važiavau su Emilija, prašiau jos, kad sustotų, o aš išlipsiu ir tiesiog pafilmuosiu iš šono. Toks buvo pirmas mūsų pasivažinėjimas, – komandos pristatyme, vykusiame lapkričio pabaigoje, šypsojosi A. Gelažninkas. – Kiti pora mėnesių buvo panašūs, bet po truputį, po truputį ir paskutinėse varžybose jau aš sakiau spausti, nes atrodė, kad Emilija per lėtai važiuoja. Pripratau, patobulėjau ir smegenys persikalibravo.“
Tiesa, E. Gelažninkienė sakė, kad tokiose varžybose pavyzdžiu jai yra vienintelė iki šiol Dakarą laimėjusi moteris Jutta Kleinschmidt, tačiau idealų ar lenktynininkų, į kuriuos stipriai stengtųsi lygiuotis, ji neturi.
Moterį remti norėjo ne visi
E. Gelažninkienė planavo į savo pirmąjį Dakaro ralį išvažiuoti jau 2023 m., tačiau sutrukdė finansinės problemos. Lenktynininkė teigė, kad būtent ši dalis ir yra pati sunkiausia, norint įgyvendinti tokią svajonę.
„Sunkiausia ruošiantis Dakarui yra susirinkti biudžetą, jeigu negali važiuoti iš savų pinigų. Visa kita yra padaroma, tai tikriausiai vienintelė tokia kliūtis.
Aišku, pasikeičia kardinaliai tavo gyvenimas, nes turi ir fiziškai ruoštis, ir daug treniruotis, ir laiko tam skiri, tai realiai visas tas gyvenimas ir sukasi aplink Dakarą“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė, ketverius metus praleidusi su A. Gelažininko komanda, kuri Dakare varžėsi motociklų klasėje, teigė, kad startuoti šiame ralyje bagių klasėje yra dar sudėtingiau, kadangi kaina į viršų šokteli net kelis kartus.
„Visur, kur eidavome pas rėmėjus, dažnu atveju galvodavo, kad Arūnas sėdės prie vairo. Kai išsiaiškindavo, kad aš sėdžiu, viskas kardinaliai pasikeisdavo, visos mintys, norai ir planai jų.“
Pavyzdžiui, vien tinkamai paruoštas bagis kainuoja apie 140 tūkst. eurų, o motociklui visas Dakaro ralio biudžetas kainuodavo apie 100 tūkst. Taip pat dar apie 33 tūkst. eurų kainuoja startinis mokestis SSV bagių klasei.
„Kainuoja absoliučiai viskas: startiniai, media, kuri važiuoja kartu (pagal taisykles su ekipažu turi būti bent du žiniasklaidos žmonės – aut. past.), lėktuvo bilietai, viešbučiai, pasiruošimas, technika pati… Lėšų reikia labai daug.
Jeigu mes anksčiau galvodavome, kad motociklui reikia daug, tai su bagiais norint važiuoti viską reikia dauginti bent iš 3“, – kalbėjo E. Gelažninkienė.
Tiesa, Emilijai biudžetą surinkti buvo dar sudėtingiau. Lenktynininkė atvirai pasakojo, kad rėmėjai, sužinoję, jog prie vairo sėdės ne Arūnas, o ji, persigalvodavo ir kartais net nesutikdavo remti jų komandos.
„Kaip ir kiekvienoms varžyboms, nėra lengva rinkti biudžetą, ypač tada, kai esi nežinomas arba moteris autosporte.
Visur, kur eidavome pas rėmėjus, dažnu atveju, jei tai būdavo visiškai nauji partneriai, galvodavo, kad Arūnas sėdės prie vairo. Kai išsiaiškindavo, kad aš sėdžiu, viskas kardinaliai pasikeisdavo, visos mintys, norai ir planai jų.
Normalu, kad mums tą biudžetą buvo labai sunku susirinkti ir mes iki galo jo ir nesurinkome. Važiuojame, darome, bet tai yra investicija į ateitį, į mūsų sportinę karjerą“, – atviravo E. Gelažninkienė.
Nežinomybė „veža“
Nors daug kam nuolatinė nežinomybė yra minusas, tačiau jau ne vienus metus autosporte besisukanti E. Gelažninkienė sakė, kad būtent tai ir yra mėgstamiausia jos šio sporto dalis.
„Niekada nežinai, kas tavęs laukia už 5 ar 10 km. Kad ir kaip gerai suplanuotum savo kelią, pasiruošimą, strategiją, ralyje viską lemia daugybė smulkmenų, kurių tu negali nuspėti.
Tu gali nuspėti, kas galbūt bus, koks oras bus, kokia danga bus – dažniausiai organizatoriai pasako, kas tavęs laukia šią dieną, bet važiuodamas pačiose varžybose nežinai, kas tavęs lauks. Tas labiausiai ir „veža“, – sakė ji.
Visgi, kaip ir bet kuriame sporte, ne viskas yra vien paprasta ir gražu. E. Gelažninkienė spjovė per petį sakydama, kad didesnių traumų kol kas jai patirti neteko, tačiau nemalonų avarijų skonį ji jau žino.
„Turėjome dvi avarijas, kurios baigėsi labai gerai. Ispanijoje „Baja Aragon“ varžybose, kai buvo pasaulio etapas, mums tiesiog dingo stabdžiai ir išlėkėme pora kartų iš trasos tiesiai į krūmus. Gerai baigėsi, kad tie krūmai buvo minkšti, nieko mums per daug neatsitiko, toliau tęsėme varžybas.
Paskutinėse Lietuvoje varžybose buvo šlapia trasa ir teko keletą kartų išskristi iš trasos tiesiai į pušis. Kadangi Lietuvoje yra miškuose keliai, kur mes dalyvaujam, siauri, tai galbūt ten buvo ekstremaliausios situacijos“, – prisiminė pašnekovė.
„Mano pati pradžia buvo labai „neskani“. Buvo daug įvykių, (...) bet šiais metais viskas labai gražu, visi ateina ranką spausti ne tik Arūnui, bet ir man.“
Dakare šiemet startuos rekordinis skaičius lietuvių. Lenktynininkė pasakojo, kad su kai kuriais bendražygiais draugiškai bendrauja ir bendradarbiauja jau dabar, tačiau išvengti nemalonių akimirkų čia taip pat nepavyksta.
„Dabar mes esame kartu su Modestu Siliūnu, kuris važiuoja į Dakarą motociklu, bendraujame ir su keturračių atstovu Laisvydu (Kanciumi – aut. past.)...
Šiaip su daug kuo bendraujame, nelaiko mūsų galbūt dideliais konkurentais, tai ir turime gerus santykius. Bet, kaip ir visur, visokiausių dramų tikrai netrūksta“, – šyptelėjo moteris.
Sunki pradžia vyriškoje bendruomenėje
Nors yra vienintelė moteris iš visų lietuvių ekipažų, startuosianti kitų metų Dakaro ralyje, E. Gelažninkienė sakė nejaučianti didelio skirtumo, kad yra „vyriškame“ sporte.
„Kai susipažinau su Arūnu, mūsų tas kelias ir prasidėjo, tai nebuvo taip, kad aš atėjau į vyrišką bendruomenę tik dabar.
Visada, nuo pat pradžių sporte buvau tik tarp vyrų, nelabai mačiau moterų varžybose. Man kažkokio tokio ypatingo jausmo nebuvo, tik gal buvo jiems, kai aš atsisėdau prie vairo, kai pasijautė kažkokia konkurencija“, – kalbėjo ji.
„Jeigu turi kažkokį rezultatą, į tave kitaip žiūri, jeigu neturi rezultato, tai esi tiesiog moteris, kuri užsimanė pasivažinėti.“
„Matome, kad kai iš galo aš atvažiuoju, vyrai pradeda stengtis kur kas smarkiau. Man nuo to tik smagiau ir jiems, manau, motyvacija judėti į priekį“, – šyptelėjo E. Gelažninkienė.
Tiesa, lenktynininkė prisiminė, kad pirmieji kartai už lenktyninio automobilio vairo varžybose buvo tikrai ne patys pozityviausi.
„Mano pati pradžia buvo labai „neskani“. Buvo daug įvykių – ir komentarų negražių, ir visokiausių situacijų, replikų, atėjimų, aiškinimų, kaip aš turėčiau važiuoti. Sakydavo „Gal geriau tegul Arūnas važiuoja“, nes aš nemoku važiuoti, aš laužau automobilį ir t. t.
Buvo labai daug visokiausių komentarų, bet čia buvo pačioje pradžioje. Šiais metais viskas labai gražu, visi ateina ranką spausti ne tik Arūnui, bet ir man“, – apie pasikeitusią padėtį kalbėjo pašnekovė.
Anot E. Gelažninkienės, pagrindinis dalykas, kuris gali padėti sėkmingiau įsilieti į vyrų bendruomenę, yra rezultatas.
„Šiame sporte moteriai visgi reikia kažką įrodyti. Jeigu turi kažkokį rezultatą, į tave kitaip žiūri, jeigu neturi rezultato, tai esi tiesiog moteris, kuri užsimanė pasivažinėti.
Nemanau, kad čia kažkas labai pasikeitė, bet manau, kad su kiekvienu tokiu mano ar kitos merginos startu, po truputį ta situacija keisis“, – vylėsi ji.
Pagrindinis reikalavimas – kantrybė
Socialiniuose tinkluose galima pastebėti, kad E. Gelažninkienė laiką leidžia ne tik prie vairo, tačiau ir važinėja dviračiu, pluša pilateso treniruotėse. Visgi pati pašnekovė teigia, kad tai yra būdas parengti kūną sunkioms varžyboms, o nuo variklių gausmo jai ilsėtis nereikia.
„Ar man reikia pravėdinti galvą nuo variklių? Nemanau. Man tai patinka, aš tame sukuosi kiekvieną dieną.
Mes kiekvieną dieną važiuojame į mūsų bazę, kur ir motociklų varikliai, ir bagių gaudžia kiekvieną mielą dieną. Jeigu man labai reiktų pailsėti, manau, reiktų keisti šitą kelią. Kol kas nesiskundžiu ir tikrai nesijaučiu taip, lyg man labai reiktų atsipalaiduoti nuo to“, – šypsojosi ji.
„Kūną ruošiu ne tik dviračiu, bet lankau ir pilateso treniruotes, kurios irgi padeda jaustis geriau automobilyje. Automobilyje esi visiškai priveržtas ir sukaustytas, tai normalu, kad tavo vidiniai raumenys turi būti stiprūs. Kitaip tau greitai pradės skaudėti nugarą ar kitas kūno dalis“, – apie pasiruošimą raliams pridūrė E. Gelažninkienė.
Paklausta, kokių, jos nuomone, savybių reikia tam, kad būtum sėkmingas autosporte, E. Gelažninkienė išskyrė vieną „reikalavimą“:
„Kiekvienam labai skirtingai. Vienam reikia šalto proto, kitam – jausmo, kad reikia pasimėgauti šia akimirka, o ne tik galvoti apie tai, kaip visus aplenkti. Pagrindinis dalykas, ko ralyje reiktų, manau, kantrybė, nes Dakaro ralis trunka dvi savaites, ne vieną dieną.“
„Mes kiekvieną dieną važiuojame į mūsų bazę, kur ir motociklų, ir bagių varikliai gaudžia kiekvieną mielą dieną. Jeigu man labai reiktų nuo to pailsėti, manau, reiktų keisti šitą kelią. Kol kas nesiskundžiu ir tikrai nesijaučiu taip, lyg man labai reiktų atsipalaiduoti nuo to.“
Atsiranda daugiau moterų
Kaip jau minėta, E. Gelažninkienė į Dakaro ralį bandė išvažiuoti ir pernai, o svajonė jos galvoje apsigyveno dar mokyklos laikais. Tiesa, nors 2023 m. Dakare apsilankyti jai nepavyko, laiko lenktynininkė veltui nešvaistė.
„Pasiruošimas mano atveju vyksta jau dvejus metus. Tikrai nebuvo taip, kad kažkuriam laikotarpiui sustojau, nes jei Lietuvoje blogos oro sąlygos, mes atvykstame į Dubajų ir treniruojamės čia. Nėra stabdžių ir mums tai, galima sakyti, lengviau daryti, nes mes turime, kur atvažiuoti ir turime, kur treniruotis.
Kaip bebūtų gaila, pasivažinėjimai Gariūnų karjeruose ar kituose karjeruose neatstos dykumos, todėl reikia investuoti ir ruoštis visą laiką“, – aiškino ji.
Lenktynininkė taip pat džiaugėsi, kad nuo praeitų metų atsirado daugiau drąsių moterų, kurios išreiškė norą startuoti šiame ralyje. Tiesa, nė viena jų šiemet prie E. Gelažninkienės neprisijungė.
„Kadangi šitą kelią pradėjau prieš dvejus metus, tai pirmais metais nebuvo nė vienos moters, o šiemet atsirado trys ar keturios moterys, kurios irgi kalbėjo, kad tikrai važiuos į šį Dakaro ralį.
Kaip suprantu, su biudžetu nebuvo irgi lengva, tai jos neišvažiavo į jį. Galėčiau tik kantrybės palinkėti ir, mano nuomone, kuo daugiau mūsų Dakare, tuo bus lengviau visoms“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors konkrečius tikslus 2024 m. Dakarui E. Gelažninkienė norėjo pasilikti sau, tačiau papasakojo, kad vienas konkretus uždavinys jos ekipažui jau yra iškeltas.
„Pirmas ir vienintelis tikslas šiai dienai, kurį aš galiu sakyti garsiai, yra finišas. Finišas ne tik dėl to, kad noriu Dakaro ralio medalio, bet ir dėl to, kad mūsų pagrindinis partneris „Rent Way“ pažadėjo mums bonusą“, – sakė ji.
2024 m. Dakaro ralis vyks sausio 5–19 dienomis. Plačiausiai visus Dakaro įvykius žiūrovams kasdien nušvies kanalas TV6, o iškart po vakaro žinių svarbiausia dienos apžvalga pasitiks ir TV3 žiūrovus. Taip pat visas Dakaro naujienas galima sekti ir naujienų portale tv3.lt.
