Atsiprašymų savaitė gresia pasibaigti be atomazgos ir katarsio - visi visiems išdalijo nurodymus, kas ko turi atsiprašyti, ir išsiskirstė toliau atostogauti, po pasibaigusio vakarėlio palikę neplautų lėkščių krūvą.
Reikia tik tikėtis, kad dienraščio „Respublika“ paskelbta 10 000 Lt premija už pagalbą ieškant nusikaltėlių, paviešinusių diplomatinio-nediplomatinio pašto turinį, padės surasti nenaudėlį/nenaudėlę su išpuoselėtais nagais, juos nubausti ir virš Lietuvos pakibusį suspensą išnaikinti. Tuomet reikės tik karališkos bausmės ir budelio. Ir viena, ir kita gali tekti importuoti.
Neslėpsime, kitoms šalims pasisekė labiau nei Lietuvai po Jogailaičių išmirimo. Bulgarai turi Simeoną II Sachsen-Coburg-Gothą, kuris atsisakęs žydrojo kraujo privilegijų ir tapęs paprastuoju Simeonu Borisovu Sakskoburggotskiu, yra vienintelis monarchas pasaulyje, po demokratinių rinkimų vienai kadencijai paskirtas šalies premjeru.
Serbija turi Aleksandrą II, ilgus Miloševičiaus politinės diktatūros metus palaikiusį šalies opozicijos jėgas. Šiandien jo siekį paversti Serbiją (o vėliau galbūt - ir kitas tėvonijos žemes) parlamentine monarchija palaiko apie 29 proc. serbų. Estija turi Rojalistų partiją „Rojalistlik Partei“, kurios populiarumas reitinguose vertinamas apie 10 proc. balsų.
Lietuvos Respublika savo nepriklausomybės metais taip pat turėjo dvi potencialias rojalizmo užuomazgas: kunigaikštį Vilgaudą, skatinusį Lietuvos jaunimą kopti į piliakalnius, laikyti namuose žalčius ir svajoti, ir „ubagų“ karalių Vytautą Šustauską, socialinėje valstybės kūrybos programoje agitavusį „už duoną su sviestu“, o politinėje - už Lukašenkos tipo diktatūrą ir (sic!) mirties bausmės atgaivinimą. Trečioji, naujausioji, rojalizmo apraiška - Rusijos kunigaikštienė Kazimira Danutė Prunskienė, reziduojanti Lietuvoje.
Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos, turinčios 1 750 narių su būstine Trakų Vokėje, į šią grupę neskiriame todėl, kad politinėmis ambicijomis kol kas nepasižymėjo, o antra vertus, bajoro priesaikoje pasižada „ginti savo tautos ir jos piliečių garbę, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos“.
Mažiau įdomūs ir kunigaikščio Vilgaudo bei „ubagų“ karaliaus Šustausko atvejai, nes į karališkąsias pozicijas jie paskyrė ir įteisino patys save, pasilikdami sau siuzereniški ir atskaitingi.
Tačiau vasalinis-siuzereninis ar bent lojalumo pavaldumas žemės ūkio ministrės K. Prunskienės tapimo Rusijos kunigaikštiene atveju nėra toks aiškus, nes ministrė ne pati save apdovanojo, o buvo apdovanota ir tą apdovanojimą priėmė. O kunigaikštijos dvasia juk iš esmės ir reiškia siuzereninį pavaldumą monarchui, moderniais žodžiais tariant, jo komandą.
Įvykio logistiką žiniasklaida jau išnagrinėjo iki siūlų, o juridinė kazuistika liko nuošalėje. Jeigu bandytume prasčiokiškai išsiaiškinti patys ir pasiremtume Lietuvos masteliu bei standartais, jokio lojalumo baimintis lyg ir nereikėtų, nes šlėktų seimai, „liberum veto“ teisė ir panašios gudrybės vietinių monarchų teises dar 17 a. labai jau nelojaliai apribojo iki pritariamojo balso lygmens. Tačiau Rusijos absoliutizmo tramdymas pasibaigė revoliucija ir emigracija, o ne teisių atsisakymu.
Tarkim, bulgarų Simeono Borisovo ir Serbijos Aleksandro II veikla šalyse, kurių santvarka - demokratinė respublika, Jų Šviesybės šių dienų teisininkams buvo sukėlę tam tikrų nepatogumų.
Štai Aleksandras II, iš tremties sugrįžęs į Belgradą, persikraustė į karališkuosius rūmus ir ne tik juose gyvena, remdamasis tuo, kad tai yra jo karališkosios šeimos nuosavybė, o dar ir agituoja už valstybinės pertvarkos pakeitimą šalyje į parlamentinę monarchiją.
Bulgarijos Simeonas II, nors ir pakeitęs pavardę bei pareigas, niekada viešai neatsisakė sosto, taip tarsi ir išsaugodamas teisę į restauraciją. Šalies konstitucinės teisės ekspertų teigimu, po rinkimų prisiekdamas Bulgarijos Respublikai, jis vis dėlto „de facto“ pripažino jos juridinę viršenybę. Tačiau šie pavyzdžiai mums mažai gali pagelbėti, nes abu minėti monarchai remiasi istorinės šalies monarchijos tęstinumo principu.
O štai kaip koreliuoja su anksčiau duota priesaika Lietuvos Konstitucijai, kurios pirmasis straipsnis įtvirtina šalies santvarką („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“), Vyriausybės narės, t.y. ministrės, priesaika („prisiekiu būti ištikima Lietuvos Respublikai“) ir vėlesnis monarchinių regalijų priėmimas, teisininkai nesutaria.
Konstitucinės teisės dėstytoja Eglė Mackuvienė aiškina, kad tokie santykiai yra juridiškai niekiniai, nes jie nėra apibrėžti teisės normomis. „Vogti titulų negalima, nes vagystė įstatymu vertinama kaip nusikaltimas, o gauti - galima, nes įstatymas to nedraudžia“.
Tuo tarpu Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų: „Visų pirma reikia žiūrėti, kokia organizacija suteikė kunigaikštienės rangą ministrei. Jeigu ši organizacija agituoja už carinę Rusiją, tai jos nuostatos nelabai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir valstybinių sienų, nes Lietuvos Respublika carinėje Rusijos imperijoje yra negalima“.
Ir teisininkai, ir atsiprašinėtojai, ir siutinių naršytojai kol kas atostogauja. Tad iki rudens tenka guostis, kad Rusijos Romanovų dinastijos ištakos dvejopos: Riurikoviškiai ir Gediminaičiai. Gediminaičiai būtų kaip ir mūsiškiai. Įdomu, kurios atšakos vasaliteto ordiną gavo žemės ūkio ministrė?
