Naujai paskelbtame tyrime apie „Migrantų integracijos politikos indeksą 25 Europos Sąjungos šalyse bei Norvegijoje, Šveicarijoje ir Kanadoje“ analizuojama, kokia yra valstybių politika migrantų atžvilgiu ir tam, kad anot BBC komentatoriaus, žinoti kuri yra „geriausia šalis, kad pradėti naują gyvenimą“.
Pagal tyrimą Švedija pripažinta patraukliausia imigrantams šalimi, nes palankiai įgyvendina teises judėti dėl darbo, pasikvieti šeimos narius bei teisę balsuoti. Nepalankiausia migrantams šalimi pripažinta Latvija.
Kokia Lietuvos padėtis? Aiški problema - emigracija. Naujas projektas „Kryptis namo“ kviečiantis migrantus grįšti į Lietuvą signalizuoja keletą migracijos politikos jautrių vietų: pirma, kvalifikuotų darbininkų trūkumas, antra – sprendžiant pagal Daumanto Matulio, biochemiko kvalifikaciją bei patirtį, 2006 metų projekto lauriato, protų susigražinimas mokslo srityje.
Valstybės migracijos politikos gairės nėra aiškios, tuo labiau sunku suprasti kokius žingsnius ir kuo remiantis valstybės politikai atlieka formuojant migracijos strategiją. Politinis sprendimas remti lietuvių bendruomenes užsienyje, lietuvių organizuojamus kultūrinius renginius bei švietimą, atrodo suprantamas, pagrįstas. Taigi, remiama, tam, kad likusi kitose šalyse lietuvių tautos dalis išlaikytų savo kultūrą, papročius, kalbėtų lietuviškai. Formuojama tam tikras tautos socialinio administravimo politika už Lietuvos teritorijos ribų.
Dar XX a. 3-4 d. Lietuvos intelektualai matydami gausius ekonominių migrantų srautus į Pietų Ameriką suvokė vieną ir labai svarbų valstybės įsipareigojimo savo piliečiams aspektą jiems siekiant įsidarbinti svetimoje šalyje: „nesirūpinimas emigracijos reikalais valstybinio aparato priemonėmis yra ne kas kita, kaip gryno nuostolio politika“.
Taigi kalbėdami apie migracijos politiką galima matyti keletą aspektų. Tai stiprios ir sąmoningos išeivijos, kuri yra organizuota ir pajėgi padėti savo kraštui, nes turi žinių, kompetencijos, gėbėjimo asocijuotis bei finansiškai prisidėti prie krašto ekonominės gerovės. Tokios diasporos, ir kitų šalių praktikoje, tampa valstybės partnerėmis globalioje rinkoje ar politikoje.
Kitas aspektas, kuris pastebimas Lietuvos, UK bei Airijos medijose, tai sunki ekonominių migrantų padėtis. Šių metų rugsėjo mėn. pabaigoje UK spaudoje išreikšta griežta pozicija dėl Rytų Europos „girtų vairuojančių migrantų“, kurie nešiojasi peilius, mušasi, nekalba angliškai bei nedalyvauja vietos bendruomenės veikloje. Nuomonė delkaruojama gan aiški – „jie dirba tuos darbus kurių mes nedirbam“, „jie turi grįšti namo“, „jiems turi būti pakeliami mokesčiai dėl valstybei padidėjusių išlaidų susijusių su migrantų keliamomis problemomis vietos bendruomenėse“. Šalys sprendžia, kaip integruoti darbo migrantus į savo visuomenę, kokie būdai bei priemonės galėtų užtikrinti teigiamą jų socializaciją krašte. Retorikos bruožai atspindi gilesnes socialines problemas ar artėjančią krizę, kuri pasireiškia ksenofobijos išpuoliais.
Migrantus priimančios šalys aiškiai apibrėžia savo migracijos politikos gaires, kuriose pragamtiškai nusakoma, kokių migrantų šalis pageidauja ir kokius migrantus šalis pasiruošusi neįsileisti, grąžinti ar deportuoti. Koks Lietuvos valstybės interesas dėl savo piliečius gyvenančių užsienyje? Kad jie išlaikytų lietuvišką tapatybę? Kad išlaikytų keliose kartose? Kad grįštų visi į Lietuvą, pagal raginimo grįšti namo programas? Lietuvos valstybės pozicija galėtų artėti prie aiškesnių veiksmų įgyvendinimo ir remiantis ne tik tautinėmis nuostatomis, bet realiu migrantų patirties įvertinimu jų gyvenamuosiuose kraštuose, atsižvelgiant ir į kitų Europos Sąjungos šalių migracijos politikos ypatumus bei socialinę Lietuvos padėtį.
Migracijos politikos problemų sprendimas nėra tik politikų išreikštos pozicijos ar įstatymo ribose nusakytos veiklos ar strategijos. Labai svarbu kaip pati visuomenė apibrėžia bei įsipareigoja tas problemas spręsti. Kaip darbdaviai prisideda ar ignuoruoja socialinį kapitą, kaip profsąjungos galėtų daryti įtaką darbo migrantų klausimo sprendimui.
Migrantų integracijos politikos index tyrimas parodo, kad dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje yra kritiškai žemas. Pagal įstatymą dviguba pilietybė nėra leidžiama migrantams bei jų vaikams gimusiems Lietuvoje, galimos išimtys tik lietuvių kilmės asmenims. 2006 metų konstitucinis teismas žymiai apribojo tokios išimtinės teisės suteikimą.
Dvigubos pilietybės klausimas nėra „pakibęs ore“ dėl teisės ir galimybės naudotis šalių gerove keliose šalyse. Tai siejama su šalies politine pozicija, socialine ir kultūrinė aplinka, kurioje gyvename mes, priimame arba atmetame atvykstančius arba išvykstančius.
