Kiekviena teatro premjera - šventė ne vien to teatro žmonėms, bet ir žiūrovams. Pirmąjį teatrinį gyvenimo įspūdį labiausiai moka įvertinti vaikai, todėl kuo daugiau jiems skirsime premjerų, tuo tvirtesnis žiūrovas subręs ir suaugusiųjų teatrui.
Šį savaitgalį Vilniaus teatre “Lėlė” pirmą kartą buvo suvaidinta Arno Ališausko pagal Ryunosuke Akutagawą parašyta pasaka “Trys brangenybės”. Spektaklio režisierius ir dailininkas Rimas Driežis jau ne pirmą kartą renkasi medžiagą, kurios “paslaptį” savo spektakliu lyg mįslę pateikia jauniesiems žiūrovams. Šį kartą, be pasakiškų elementų, buvo net kelis kartus klausiama: “Ar jūs tikite stebuklais?” Atidesni vaikai tyliai sau atsakydavo: “Taip”.
Rodos, ne apie tai veiksmas sukosi, bet tokių mažų prisilietimų prie vaikų psichologijos šiame spektaklyje apstu. Ir tai labiausiai šį kūrinį sušildo. Džiugina ir tai, kad R. Driežis puikiai valdo vaizdinę spektaklio visumą. “Trijose brangenybėse” atsisakyta eklektikos: regime spalvinį minimalizmą ir formų griežtumą. Tai padeda viso spektaklio raiškai. Tačiau tam tikras aktorių blaškymasis, “neartikuliuotas” gestikuliavimas suvelia kai kurias siužeto prasme reikšmingas sceneles. Tokiose pauzėse vaikų dėmesys atšimpa. Tačiau režisierius spektaklį sumontavo lyg pliūpsniais: mažiau vykusias scenas keitė įdomios, sodrios, profesionaliai surepetuotos.
R. Driežis turi savo braižą. Jį gali atpažinti iš karto. Šiame spektaklyje jo, kaip lėlininko, stilistika išryškėjo “mikro” pasaulio erdvėje. Konceptualus, paprastas, minimalus, asketiškas režisieriaus braižas išryškėjo “teatro teatre” scenoje, kai aktorius Juozas Marcinkevičius, keisdamas balsus, vaidino ir “viena”, ir “kita”, ir dar buvo pasakotoju. Šiame spektaklyje kaip niekad anksčiau R. Driežis atsisakė bet kokių nereikalingų aksesuarų, bet kokio nereikalingo medžiagiškumo. Tačiau tokį režisieriaus sprendimą turėjo lydėti pasakiškesnė muzika. Dabar girdėjome pavienius muzikinius gabalus, ne visada tarpusavyje derančius. Jie vienas kitam lyg ir netrukdė, tačiau režisieriui koją pakišo jų montažas, kuris išryškino ir teksto spragas
Iš pradžių veiksmas vystėsi lėtai, bet spektakliui įpusėjus daug kas buvo apskritai nukandama. Pasakiški elementai pradėjo pintis su publicistika ir neaišku, kas ką nugalėjo. Tikintys šia pasaka kaskart tų pačių kūrėjų buvo atšaldomi, ketvirta siena buvo tai griaunama, tai statoma.
Šiame spektaklyje ašis sukosi aplink Princą ir Princesę. Bet, kaip ir gyvenime, neką mažesnis vaidmuo teko “dvarui”, aplinkai, kuri nusako ir sujungia jų likimus. Visokie, visada ir visaip turėjo išbūti trys aktoriai - Vilius Kirkilionis, Irmantas Jankaitis ir Evaldas Mikaliūnas. Jie spektaklyje dominavo. Tai nulėmė ne vien dramaturginė medžiaga, bet dailininko įtaigus atradimas, kuris net ir suaugusiuosius privertė pasukti galvas.
Paslaptingoji teatro magija prasidėjo iš karto, kai išvydome tris lėles-žmones-liliputus. Būtent lėlių teatre ir buvo panaudota “teatrinė” paslaptis, kada naudojant juodą širmą ir juodus apsiaustus vaidinama pasaka, kurią įminti norisi greitai, bet režisierius neskuba jos išduoti. Atrodo, iš karto gali suprasti, kad vieną būtybę “vaidina” du aktoriai, tačiau kol juos identifikuoji, kol apžiūri gan stambaus veido aktoriaus gležnas, baltas, mažutes rankeles, kol išsiaiškini visą tą “judėjimo” mechanizmą, praeina nemažai laiko, tačiau norisi, kad teatrinė paslaptis nenuslūgtų, o sluoksniuotųsi, augtų, pasiektų dar daugiau pasakiškumo.
Dažnai žaidimas vyksta toje pačioje “stotelėje”, - pradeda atsibosti tai, ką jau seki gana ilgai. Režisierius užsižaidžia ir pamiršta vaikams paaiškinti, kas vis dėlto lėmė, kad šios mažos būtybės atvirstų į gražius žmones, kurie myli ne tik vienas kitą, bet ir vaikus? Gal tai yra “neišrašyta” ir tekste, bet pagal visą R. Driežio braižą matyti, kad kuo mažiau teksto, tuo jam labiau sekasi jį valdyti, todėl, regis, ir tam tikri loginiai sprendimai galėjo būti ryškesni.
Šiek tiek spektaklį nuo žiūrovų nutolina ir jo “techninė” pusė. Visas techniškai sudėtingas veiksmas koncentravosi scenos viduryje, o tarp žiūrovų styrojo gan plati tuščia erdvė, kurią puikiai įvaldydavo Juozas Meškauskas, tačiau jis scenoje ne nuolatos turėjo savo “partiją”. Mes, žiūrovai, dažnai tiesiog stebėjom veiksmą “ten kažkur”, o tai, be abejo, trukdė tiesioginiam bendravimui, be kurio teatras vaikams sunkiai įsivaizduojamas. Spektaklis virto kameriniu reginiu. Aišku, išlošė tie, kurie sėdėjo arti - jie visi buvo įvykių “pagauti”, o apie toliau sėdinčiuosius sunku spręsti, nors galima numanyti, kad įspūdžiai skirtingi.
O tai, kad bandoma auginti savo dramaturgus, kad nepataikaujama populistiniam visuomenės skoniui, kad “lendama” - gilinamasi į tai, ko nepažįsta didžioji dalis “šiuolaikinių” kompiuterinių, šaligatvinių vaikų, byloja, kad tik teatro kultūra gali sustabdyti žvėrišką pasaulio lėkimą į nebūtį. Vaikams tokios pasakos tikrai reikalingos.
